„Tristanas“ yra ir liks man stebuklas! Vis sunkiau suvokiu, kaip galėjau sukurti tokią muziką“, – rašė kompozitorius R.Wagneris 1860 metais „Tristano ir Izoldos“ įkvėpėjai, savo mecenato žmonai Mathilde Wesendonck.
Operoje apdainavęs mylimuosius, kuriuos sujungti gali tiktai mirtis, R.Wagneris sukūrė labiausiai nuo gyvenimo realybės nutolusį veikalą. Atrodytų, beveiksmis kūrinys spinduliuoja didžiule įtampa.
Matyt, dėl itin sudėtingų, vokalinės meistrystės ir ištvermės reikalingų solistų partijų 1885-aisiais sukurto šedevro lietuviai iki šiol nestatė.
Supažindinti publiką su kūriniu sumanė dainininkė Nomeda Kazlaus, pasiūliusi Filharmonijai užbaigti R.Wagnerio metus koncertine „Tristano ir Izoldos“ antrojo veiksmo versija.
Solistės kvietimu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, be lietuvių, fragmentą atliko italų dirigentas Walteris Attanasi ir airis tenoras Ianas Storey (Tristanas).
Izoldos tarnaitę Brangenę dainavo Vilhelma Mončytė, sutuoktinį Karalių Marką – Liudas Norvaišas, jo patikėtinį Melotą – Mindaugas Jankauskas.
Viltingos paraiškos ateičiai
Sunkias užduotis muzikantai įveikė garbingai. Ne tik solistams, bet ir orkestrui, retai griežiančiam operų muziką, šis projektas buvo didelis iššūkis.
Tą vakarą papasakotoje Tristano ir Izoldos istorijoje galėjai pasigesti nebent metafizinio lygmens ir didesnės artistų sceninės įtaigos. Tik I.Storey, jau atlikęs Tristaną dešimtis kartų įvairiose pasaulio šalyse, iš tikrųjų scenoje kūrė savo lyrišką ir kartu dramatišką personažą, raiškiai tarė vokišką tekstą.
Lietuviai savo vaidmenimis kol kas pateikė viltingas ateities paraiškas.
Maloniai nuteikė N.Kazlaus vokalinės galimybės – stiprus, gražaus tembro, plataus diapazono balsas, gebėjimas perteikti turtingą dinaminę paletę.
Vieną sudėtingiausių dramatinio soprano literatūroje partijų ji dainavo įstabiai lengvai.
Kviečia dainuoti ir operoje
„Esu parengusi visą Izoldos vaidmenį, – sakė Nomeda. – Jau sulaukiau ir kvietimų atlikti jį spektakliuose, bet nenoriu skubėti – mano dukra dar per maža, kad galėčiau įsisukti į operos verslo mašiną.“
Prieš trejus metus tapusi motina N.Kazlaus nuo pernai reguliariai dainuoja, bet yra nutarusi kol kas apsiriboti koncertais. „Protingai vertinu savo galimybes“, – aiškino solistė.
Kita vertus, ji pripažino po gimdymo atskleidusi naujų savo balso galimybių ir spalvų: „Jaučiuosi pakiliai ir tvirtesnė“.
Traukia R.Wagnerio muzika
Izolda vainikavo jau dešimtmetį trunkančią N.Kazlaus kelionę po R.Wagnerio muziką. Ji prasidėjo nuo R.Wagnerio festivalyje Bairoite gautos stipendijos bei pratybų, Ortlindės ir Zyglindės vaidmenų Sankt Peterburgo Marijos teatro „Valkirijoje“.
2007-aisiais N.Kazlaus nustebino publiką įspūdinga Brunhilda režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir dirigento Jaceko Kaspszyko „Valkirijoje“, buvo nominuota už šį vaidmenį Auksiniam scenos kryžiui.
„Brunhilda – tai tramplinas kurti Izoldą, o darbas su maestro J.Kaspszyku man buvo geriausia mokykla prieš imantis šio vaidmens“, – tvirtino Nomeda.
Tačiau dėl R.Wagnerio projekto ji dar konsultavosi su jo muzikos autoritetais Italijoje bei Vokietijoje.
„Dainuoti R.Wagnerį – tai gyvenimo būdas. Kas pats nedainuoja, niekada nesupras, kaip tai sudėtinga.
Todėl turime vieni kitiems padėti. Jaučiu, kad R.Wagneris – mano stiprioji pusė.
Ateina laikas, kai dėl muzikinio pasirengimo ir scenos įdirbio man malonumu tampa tai, kas kitiems atrodo neįmanoma“, – sakė N.Kazlaus.
