Nacionalinės filharmonijos scenoje Vilniuje gruodžio 14-ąją pirmą kartą Lietuvoje bus atliktas "Tristano ir Izoldos" II veiksmas.
Šiuo išskirtiniu koncertu bus paminėtos kompozitoriaus R.Wagnerio gimimo 200-osios metinės bei Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pabaiga. Be N.Kazlauskaitės-Kazlaus ir I.Storey, dainuos solistai sopranas Vilhelma Mončytė, bosas Liudas Norvaišas, tenoras Mindaugas Jankauskas. Gros Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguos italų dirigentas Walteris Attanasi.
Svečiai I.Storey ir W.Attanasi į Lietuvą atvyko N.Kazlauskaitės-Kazlaus kvietimu. Nomeda ir Ianas scenoje susitiks ne pirmą kartą: 2008 m. tarptautiniame operos festivalyje "Pergola" Vroclave jie dainavo Giuseppe Verdi operoje "Otelas" ir sulaukė kritikų liaupsių.
Publikos susidomėjimą žadina ne tik „Tristano ir Izoldos“ II veiksmo premjera Lietuvoje, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjas I.Storey, laikomas bene garsiausiu dabarties Tristanu, šį vaidmenį visame pasaulyje atlikęs jau daugiau kaip pusšimtį kartų. Ir tai vien spektakliai. Koncertinių atlikimų, koks bus Lietuvoje, I.Storey net neskaičiuoja.
Iki raudonojo kilimo – ilgas kelias
Kuklus, draugiškas, paprastas - bendraudamas su I.Storey net pamiršti, kad jis - vienas geidžiamiausių operos solistų pasaulyje. Ne mažiau aistringai nei kalbant apie klasikinę muziką Iano akys žiba šnekai pasisukus apie kitus jo pomėgius, kurių amplitudė svyruoja nuo šaudymo iš lanko, fotografavimo iki pasivaikščiojimų su mylimu augintiniu - šunimi Bosu.
Kaip samprotauja britų žiniasklaida, gal taip yra todėl, kad Ianas nelankė garsios muzikos mokyklos, lygiai kaip ir privačių dainavimo pamokų nuo ankstyvo amžiaus. Jis gimė Šiaurės rytų Anglijos angliakasių mieste Čiltone (Daremo grafystė) ir turėjo nueiti netrumpą kelią nuo gimtojo miesto grindinio iki „La Scala“ 2007-ųjų sezono atidarymo raudonojo kilimo.
Nors muzika Ianui nebuvo svetima - jo motina Mary 44 metus vargonavo bažnyčioje, tėvas Walteris turėjo neblogą bosą-baritoną, pat Ianas nuo 5 metų mokėsi groti pianinu, dainavo bažnyčios chore, o dar vaikystėje išgirdęs per radiją didžiojo tenoro Mario Lanzos balsą bandydavo atkartoti jo dainuojamus kūrinius, - tik baigdamas trečiąją dešimtį atrado savo, kaip operos dainininko, potencialą.
O prieš tai jis baigė universitete baldų dizaino studijas, išvyko į Naująją Zelandiją mokytojauti, žavėjosi sportu - badmintonu, skvošu, mėgėjiškai žaisdavo krepšinį ir kaip tik jo aikštėje patirta trauma - trūkę kojos raiščiai - pastūmėjo jį prie dainavimo.
Kai po operacijos medikai pasakė, kad bent dvejiems metams sportą teks pamiršti, Ianas pradėjo ieškoti ne tokių pavojingų laisvalaikio pramogų ir pradėjo dainuoti Hamiltono miesto chore, kur jo įgimtas talentas netrukus buvo pastebėtas.
"Po kurio laiko choro dirigentas manęs paklausė, ar nenorėčiau būti operos dainininkas. Atsakiau, kad nesu toks kvailys. Visi mano protėviai buvo angliakasiai. Opera jiems, kaip suprantu, atrodė tarsi turtingų žmonių pramoga“, - prisimindamas beveik trisdešimties metų praeitį pasakojo I.Storey.
Vis dėlto jis pradėjo lankyti Anthea Moller vokalo pamokas. Patiko. Tuomet grįžo į Didžiąją Britaniją ir su dar didesniu įkarščiu kibo į vokalą. Tarp jo mokytojų – Bryanas Drake'as ir Laura Sarti Londone, Rita Patane ir Dante Mazzola Milane, Carlo Cossutta Trieste. Dabar jo repetitorius yra „La Scala“ pedagogas Jamesas Vaughanas.
I.Storey debiutavo prieš 22 metus Pasakotojo, arba Vyriškojo choro, vaidmeniu Benjamino Britteno kamerinėje operoje "Lukrecijos išniekinimas" . Po to buvo Rodolfas Giacomo Puccini „Bohemoje“, Radamesas G.Verdi „Aidoje“, Don Chozė Georges'o Bizet „Karmen“, Osaka retai statomoje Pietro Mascagni operoje „Iris“, pagrindinis „Charles'o Gounod operos „Faustas“ vaidmuo.
Jis dainavo Rytų, Šiaurės, Škotijos operos teatruose, o kai 2007-aisiais D.Barenboimas pasiūlė per penkis mėnesius parengti Tristaną „La Scala“ teatro scenai, I.Storey su repetitoriumi vokiečiu dirbo iki dešimties valandų kasdien. Partiją parengė taip, kad D.Barenboimas po premjeros kalbėjo: „Mes visi žavėjomės ne tik jo vokalinėmis galimybėmis, bet ir jo valia bei drausme. Pusmetį jis gyveno tik tuo - rengė partiją. I.Storey nekalba vokiškai, bet retai tenka girdėti Tristano vaidmenį atliekamą geresne tartimi už jo. Jis yra tikrų tikriausias atradimas. Manau, jo gyvenimas pakryps visai kita linkme.“
Ne arijos, o traktatas
D.Barenboimas buvo teisus, juolab kad debiutinį I.Storey Tristaną tiesiogiai transliavo televizija maždaug 10 milijonų Europos žiūrovų, rodė kino teatrai įvairiose pasaulio šalyse, įrašą išleido „Virgin Classics“.
Kai spektaklį pamatė kritikai ir teatrų muzikos vadovai, I.Storey darbo grafikas iškart buvo užpildytas šešeriems metams į priekį. Be kitų, jį pakvietė ir Placido Domingo padainuoti Otelo Los Andžele. O Tristaną I.Storey dainavo jau 55 spektakliuose.
Žurnalistų paklaustas, ar neatsibosta kaskart dainuoti tas pačias arijas, I.Storey purto galvą ir paaiškina:“Tai daugiau traktatas nei arijos, filosofinė diskusija nei meilės duetas. Tai bandymas rasti atsakymą į klausimą, o kas po to? O po to, kaip žinome, mirtis...
Niekada nebūna nuobodu tai kartoti, visada tai didžiulis iššūkis.
J.Vaughanas, mano globėjas „La Scala“ teatre, sako, kad tai, ko gero, sunkiausia bet kokio balso partija. Aš juokaudamas sakau, kad dainuoti Tristaną tarsi daužyti galva sieną - geriausia, kai liaujiesi. Iš esmės tai beveik tas pats, kas padainuoti tris Otelus per vieną vakarą.
- Šią partiją, be kita ko, dainavote ir Berlyne. Ar yra papildoma įtampa dainuoti vokišką operą vokiečių publikai, juolab turint galvoje, kad nekalbate jų kalba?
- Vokietijos publika mane priėmė, ko gero, netgi geriau nei kitų šalių. Jiems šis kūrinys patinka, jie jį labai gerai žino. Visada mielai grįžtu į Berlyną ir tobulinu savo kalbą.
Vokiškai, kaip ir itališkai, mokausi panašiu metodu: dirbdamas, nebijodamas kalbėti, nors baigdamas frazę kartais ir galiu atrodyti kaip asilas. Kartą savo karjeros pradžioje sumaišiau du itališkus žodžius ir bare vietoj greipfrutų sulčių paprašiau sprogstamojo užtaiso sulčių.
- Kaip ruošiatės spektakliui? Gal turite kokių nors ritualų?
- Svarbiausia - poilsis. Prieš spektaklį aš pernelyg nesinervinu, tik labai susikaupiu. Vienas dirigentas sakė, kad gali pagal mane tikrinti laikrodį – likus 15 minučių iki spektaklio aš vaizdžiai tariant, nuklystu kitur.
Per pirmojo veiksmo epizodus, kuriuose Tristanas nedalyvauja, ramiai sėdžiu ir telkiu dėmesį į antrojo veiksmo užduotį. Labai svarbu susikoncentruoti.
Daugybę kartų žmonės po antrojo veiksmo sakė: „Puikiai padaryta.“ Bet aš turiu galvoti apie trečiojo veiksmo užduotis, taigi atsakau: „Ačiū, didelis darbas padarytas, o dabar laukia didžiulis.“
O dėl ritualų? Vienintelis mano reikalavimas būna visus pasirengimus - grimavimus, kostiumų vilkimus - baigti likus pusvalandžiui iki spektaklio pradžios - 30 minučių yra mano laikas, per kurį turiu psichologiškai nusiteikti vaidmeniui.
- Dainavote įvairiuose miestuose ir teatruose. Kurie jums labiausiai patinka?
- Sunkus klausimas, bet džiaugiuosi, kad pavartojote daugiskaitą - daugelis renkasi vienaskaitą.
Glazgas, Edinburgas svarbūs mano kelyje, ten praleidau daug laiko mokydamasis, repetuodamas, rengdamas vaidmenis. Škotijos operoje daug dirbau su seru Richardu Armstrongu. Venecija... Gerai, tai Venecija. Man patinka vakarais užsukti į „La Mascaretą“ - barą, kurio savininkas Mauro šampano butelius atidaro kardu, net jei pats būna šiek tiek per daug paėmęs. Puikus šeimininkas, puikus vakaras su geru vynu, užkandžiais ir fantastiška pupelių sriuba.
Berlynas puikus miestas, kuriame galima tiek daug visko pamatyti. O man dar ypač svarbu, kad šiame mieste dirbau su Danieliu (Barenboimu. - Red.).
- Kokie vaidmenys jums artimiausi ir kodėl?
- Vaidmenys, reikalaujantys iššūkių. Man patinka iššūkiai. Don Chozė, Otelas, Hermanas iš R.Wagnerio „Tanhoizerio“...
Bet vienintelis herojus, kurį myliu besąlygiškai, - Tristanas. Man patinka vaidmenys, kurie kelia didelius vokalinius ir aktorinius reikalavimus, kurių ėmęsis kiekvieną kartą randi naujų gelmių. Tai ir viena priežasčių, kodėl aš kuo toliau, tu labiau darausi išrankus, kur ir su kuo dirbti, kurti vaidmenis, dainuoti.
Man įdomu charakterių psichologizmas, norisi per repeticijas rasti naujų vaidmens briaunų. Nors Tristaną jau dainavau daugiau kaip pusšimtį kartų, jis niekada neatsibosta, kurį atlikdamas visada randi ką nors nauja.
Solistui patinka tai, ką jis daro
Kai nedainuoja garsiausiose pasaulio scenose, I.Storey su žmona ir sūnumi gyvena Herefordšyre, bet namuose nebūna iki dešimties mėnesių per metus. Nors jam jau 55 metai, tik pernai išleido savo pirmąją solinę kompaktinę plokštelę „Ian Storey Sings“.
„Aš jos negirdėjau. Yra išleista spektaklių, kuriuose dalyvavau, DVD, daug kas įrašyta, bet net nemačiau savęs atliekančio Tristano vaidmenį. Gal paklausysiu, kai sulauksiu 75 metų, - sako dainininkas, kuris visada prisimena savo močiutės patarimą neieškoti pernykščio sniego, nesižvalgyti į praeities triumfą, nes tai nieko nereiškia. - Svarbu tik tai, ką darau dabar ir kas laukia ateityje.“
Paklaustas, ką patartų žmonėms, norintiems tapti dainininkais, I.Storey sakė: "Niekam nepatarčiau pradėti mokytis muzikos akademijoje nesulaukus bent jau 21 metų. Įgyk gyvenimo patirties, galbūt ir kitą specialybę - dėl viso pikto.
Pasaulis yra pamišęs dėl garsenybių ir visą laiką skalambijama apie žvaigždes. Venk viso to.
Pinigai ir garbė man niekada nebuvo motyvas - man tiesiog patinka tai, ką darau."
R.Wagnerio operos "Tristanas ir Izolda" II veiksmo premjera Lietuvoje. Gruodžio 14 d. 19 val. Vilnius, Lietuvos nacionalinė filharmonija.
Parengė Milda Augulytė
