Lietuva – paradoksų šalis. Už visokį kinišką šlamštą, vienadienius batus ir akimirksniu išaugamus vaikų rūbelius mokame beveik dvigubai daugiau nei į Vakarus nuo mūsų plytinčiose Europos šalyse. Tačiau už galimybę pamatyti Vakarų kultūros šedevrus, kurie ten rodomi specialiose parodose, o bilietai į jas kainuoja penktadalį minimalios lietuvio algos, mes dažniausiai mokame tik kelis litus. O dar dažniau meno brangenybėmis mėgaujamės visiškai už dyką.
Į Kauno fotografijos galeriją galima drąsiai užsukti net tuomet, jei nykų priemiestį primenančioje Laisvės alėjoje jums kas nors nukniauks piniginę. Įėjimas – nemokamas. O vos įžengus į parodos salę nesunku pasijusti paryžiečiu, kuriam nė motais visi Eliziejaus laukų kišenvagiai, kai yra galimybė pasimėgauti pirmo ryškumo fotografijos žvaigždžių darbais.
Jau savaitę šioje galerijoje veikia prancūzų humanistinės fotografijos klasikų paroda, kurioje eksponuojami Willy Ronio, Robert'o Doisneau, Edouardo Boubat, Jeano-Philippe'o Charbonnier, Izio, Edith Weiss, Edith Gerin bei Williamo Kleino darbai. Ir šį sykį tai nėra šeštas vanduo nuo kisieliaus – pažintine prasme įdomūs, tačiau nelabai vertingi šiuolaikinėmis technologijomis sukurti atspaudai. Ne, tai tokie dalykai, dėl kurių verta į Kauną važiuoti ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Talino ar Krokuvos – originalūs, daugiausia vintažiniai atspaudai iš privačių kolekcijų.
Willy Ronis, Robert'as Doisneau, Edouardas Boubat, Jeanas-Philippe'as Charbonniere, Izis, Edith Weiss – prancūzų fotografijos klasikai ir vieni žymiausių XX a. fotografijos meistrų. Williamas Kleinas – amerikietis, bet kaip menininkas ir jis susiformavo būtent Prancūzijoje. Daugelis šių fotografų priklausė legendinėms fotoagentūros „Rapho“ ir „Magnum“. Menininkai dirbo ir svarbiausiuose to meto žurnaluose, tokiuose kaip “Life” ar “Vogue”. Jau tuomet už savo darbus jie gaudavo nemažus pinigus, o šiandien tos fotografijos – ne vieno kolekcininko svajonė.
Šių fotografų darbai 1955 m. eksponuoti vienoje reikšmingiausių fotografijos parodų istorijoje – Edward Steicheno “Žmogaus šeima”. Ne vienas humanistinės fotografijos meistrų kūrinys buvo žinomas ir Sovietų Lietuvoje, taigi, tiesiogiai ar ne visai tiesiogiai, darė įtaką Lietuvos fotografijos mokyklai.
Humanistinės fotografijos atstovų dėmesys miestui, jo žmonėms, kasdieniam jų gyvenimui ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoms aplinkos detalėms tiesiog neleidžia žiūrovams likti abejingiems. Nenuostabu, kad ir pati humanistinė fotografija jau senokai yra tapusi geros fotografijos sinonimu, nors tarp jos atstovų būta įvairaus lygio fotografų. Tiesa, šį kartą dėl meninio lygio netenka sukti galvos, nes Kauno fotografijos galerijos parodoje – tik šedevrai.
