Tradicijas išlaikė aukštaičiai
Tradicinių verbų rišimas laikomas grynai moteriška veikla, prie kurios vyrai prisideda tik išpjaudami joms miške lazdyno ar kito medžio kotą.
Tačiau geometrizuotas šiaudines skulptūras – sodus mielai riša ir vyrai. Tarp parodos dalyvių jų net penki.
Spalvingos verbos – Vilniaus krašto ženklas, todėl vos įžengus į parodą į akis krinta spalvingais popierėliais puoštas sodas. Gal ir šių kūrinių ištakos kur nors netoliese?
Deja, iki šiol nėra patikimų duomenų, kuriame Lietuvos krašte sodai buvo paplitę labiausiai. Nors tradicija ilgiausiai išliko Aukštaitijoje, žinoma, kad žemaičiai jais irgi puošdavo trobas, juokais vadindami „musių dangumi“.
Dangiškasis suktukas
„Šventinis stalas, prie kurio kartu susėda visa šeima, – tarsi žemiškas sodas, o virš stalo kabantis šiaudinis sodas – dangiškasis jo atitikmuo. Tarsi rojaus sodas, pasaulio medžio viršūnė“, – simbolines šiaudinuko prasmes vardijo M.Liugienė.
Tautodailininkės manymu, vien dėl grožio mūsų protėviai nieko nedarė. Dauguma namų puošmenų buvo skirtos apsisaugoti nuo blogio.
Šiuolaikiniai energetinio aplinkos poveikio tyrinėtojai teigia, kad vienas piramidės formos sodas išvalo ir harmonizuoja net trisdešimties metrų erdvę aplinkui.
Nuo seno tikėta, kad kuo geriau sukasi sodas, tuo daugiau laimės jis atneša į namus.
Todėl, kad geriau suktųsi, jie buvo kabinami ant vaškuoto siūlo ar ašuto – arklio uodegos plauko. Neatsitiktinai suomiai vadina savo sodus dangiškais mobiliaisiais.
Dovanojo net imperatoriui
Šiaudiniai sodai nuo seno laikyti viena svarbiausių ir brangiausių dovanų. Jie buvo rišami krikštynų ir vestuvių proga, į kiekvieną mazgelį įpinant pačius geriausius linkėjimus.
M.Liugienei teko rišti sodą, kuris iškeliavo į Japoniją kaip Lietuvos dovana imperatoriškajai šeimai anūkės gimimo proga. Iš ruginių šiaudų nupintas sodas buvo puoštas paukšteliais ir reketukais.
Kruopščiai supakuota dovana buvo gabenama lėktuvo salone, todėl sodas nebuvo labai didelis.
O šiai parodai didžiulį sodą sumaniusi tautodailininkė įpusėjusi darbą staiga pastebėjo, kad dirbinys tuoj nebetilps pro duris. Teko viršutinę konstrukciją gerokai sumažinti.
Sodai buvo ir įprasta Kalėdų dovana. Mat prieš didžiąsias šventes sudegindavo senus apdulkėjusius ir musių nutupėtus sodus, o vietoj jų pakabindavo naujus.
Kai atsirado Kalėdų eglutės, lietuviams net nereikėjo svarstyti, kuo jas puošti. Tam puikiai tiko atskiri sodų elementai – reketukai, paukšteliai, žvaigždutės.
Rišimas – lyg meditacija
Kuo lietuvių sodai skiriasi nuo kitų šalių – latvių ar skandinavų sodų?
M.Liugienė sakė, kad kitur jų konstrukcijos paprastesnės, o ir kuriami jie kitaip. Skandinavai suriša daugybę atskirų nedidelių fragmentų, o paskui iš jų jau konstruoja visumą.
Tuo metu Lietuvoje įprasta visą konstrukciją suverti nuo pradžios iki galo. Ne sudėlioti, o pamažu auginti sodą.
Iš pradžių veriamas trikampis – dvasios ženklas, vėliau atsiranda keturkampis – materijos simbolis, o užbaigiamas sodas vėl trikampe viršūne.
„Sodų rišimas lietuviams buvo tarsi meditacija ilgais advento vakarais. Kad sodas pavyktų, kad jo šiaudeliai neskilinėtų, namuose turėdavo tvyroti ramybė.
Negalima buvo trankyti durų, neleisdavo bėgioti ir dūkti vaikams“, – pasakojo M.Liugienė.
Tiesa, gyvenant sostinėje net per adventą sunku rasti ramybę. Todėl menininkė sodus dažniausiai riša naktį, kai suminga ne tik namiškiai, bet ir kaimynai.
Parduoda tik per muges
Tradiciškai verbomis savo būstus puošiantys ir svečiams jas dovanojantys vilniečiai pastaruoju metu vis dažniau žvalgosi į sodus.
Tai liudijo ir didžiulė minia žmonių, suplūdusių į parodos „Sesė sodų sodina“ atidarymą, ir muziejuje netylantis skambučiai tų, kurie norėtų dalyvauti sodų pynimo mokymuose.
Tačiau Vilniaus senamiestyje nepavyko rasti nė vienos suvenyrų parduotuvės ar tautodailės salono, kur būtų galima nusipirkti sodą.
„Kelių parduotuvių savininkai yra paprašę sodų, kuriuos jie galėtų pardavinėti.
Tačiau pamačiusi, kad kainas jie užkėlė net iki 600 litų, supratau, jog iš tiesų jie norėjo tik nemokamai pasipuošti patalpas. Kas už tiek pirks šiaudinį kūrinį, kurį sudėtinga nugabenti netgi į kitą miesto rajoną, jau nekalbant apie kitą šalį?“ – verslininkų machinacijomis stebėjosi tautodailininkė.
Gal todėl per parodos atidarymą daugelis stengėsi ne tik susipažinti su patikusių kūrinių autoriais, bet ir užsisakyti sodą sau ar Kalėdų dovanoms. Kainos buvo labai skirtingos – nuo 25 litų iki kelių tūkstančių.
Ir mokys rišti, ir giedos sutartines
Per tradicinių lietuviškų sodų parodą „Sesė sodų sodina“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyks nemažai su advento laikotarpio tradicijomis susijusių renginių.
Gruodžio 10 ir 17 dienomis ir kitų metų sausio 2 dieną 16 val. rišti sodus mokys parodos kuratorė tautodailininkė M.Liugienė.
Gruodžio 12 ir 19 dienomis ir 2014 m. sausio 3 dieną 16 val. giedoti sutartines mokys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja D.Vyčinienė.
Norintys pažinti šiuos lietuvių materialinio ir dvasinio paveldo unikumus ir dalyvauti mokymuose kviečiami registruotis muziejuje arba Vilniaus etninės kultūros centre.
Per kelias pirmąsias parodos dienas į mokymus užsiregistravo ypač daug žmonių. Ir ne vien lietuviai, bet ir svečiai iš JAV ar Pietų Korėjos.
Gruodžio 15 d. 15 val. muziejuje rengiamas koncertas „Vidury lauko grūšelė“. Koncertuos Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinių atlikėjų grupė, multiinstrumentalistas S.Petreikis, dambrelininkai V.Krulikovskis ir V.Lukjanovas.
