Daugelis Lietuvos dailės muziejaus lankytojų, spėjusių apžiūrėti čia eksponuojamą dalį A.Popovo kolekcijos, irgi nustebinti. Apie tai praneša dienraštis „Lietuvos rytas“.
Mažai kas žinojo, kad kone šimtą metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietijos dailininkai rinkdavosi tapyti Kuršių nerijoje ir šis reiškinys pasaulyje išgarsėjo kaip Nidos kolonija.
Iki šiol Lietuvoje buvo vos keli Nidos kolonijos dailininkų darbai.
– Ar verta pirkti paveikslus per ekonomikos nuosmukį? – paklausėme ir Vokietiją, ir Lietuvą apstulbinusio kolekcininko 65 metų A.Popovo.
– Po 2008-ųjų iš tikrųjų labai krito paveikslų kainos. Pradėjau pirkti paveikslus būtent tuo metu, tik truputį anksčiau.
Galų gale tai tapo lyg ir investicija. Bet aš to neplanavau.
Kolekcijos rinkimo pinigais neįvertinsi – bendravimo su menu džiaugsmas kur kas didesnis.
Žinoma, pirkti paveikslus – verslas. Bet, kita vertus, kiek daug romantikos: juk tai vyko čia, Nidoje.
– Ar tai, kad beveik per penkerius metus Vokietijoje įsigijote daugiau kaip tūkstantį Nidos kolonijos dailininkų paveikslų, galėjo padaryti įtaką jų kainoms?
– Jūs nežinote, kiek Vokietijoje kainuoja paveikslai, ir truputį perdedate.
Man liūdna žiūrėti į Lietuvos kolekcininkus, kurie bando ką nors parduoti.
Per Nidos kolonijos parodos atidarymą Vilniuje prie manęs priėjo trys kolekcininkai ir rodė, kokių paveikslų turi. Jų kainos Lietuvoje – neįkandamos. Mano nuomone, tokių kainų negali būti!
Antai šiandien Vokietijos aukcionuose siūloma įsigyti 130 tūkst. 490 dailės kūrinių. Mano sąraše – 474 dailininkų pavardės.
Mano paieškos sistema atrinko 114 paveikslų, kuriuos nutapė mane dominantys dailininkai.
Paveikslo iš šio sąrašo už 800 tūkst. eurų aš nepirksiu – tiek negaliu sau leisti. Bet yra ir paveikslas už 160 eurų.
Jau susisiekiau su aukcionais ir perku du kūrinius: viena graviūra kainuoja 20, kita – 120 eurų.
Taigi vienas pirkėjas niekaip negali paveikti rinkos, kurioje siūloma 130 tūkstančių paveikslų.
Bet jei pažvelgtume į Nidos kolonijos dailininkų darbus, tai, pavyzdžiui, kai kurių Carlo Knaufo paveikslų kainos mano akyse pakilo keturis kartus. Kai pradėjau rinkti kolekciją, jo darbai kainavo iki 200 eurų, o dabar be 500 eurų net nesiartink.
Tarkime, parduodami du panašūs paveikslai. Tačiau jeigu viename bus pavaizduotas Alpių peizažas, o kitame – Nida, pastarasis bus pusantro karto brangesnis.
– Ar turite nustatęs ribą, kiek daugiausia galite mokėti už paveikslą?
– Akivaizdu, jog negaliu įsigyti paveikslo už milijoną eurų – kad ir kaip jis man patiktų.
Aš perku už mažiau. Brangiausi paveikslai įsigyti maždaug už 10 tūkstančių eurų.
– Kas bendra tarp laivo kapitono ir kolekcininko?
– Visiškai nieko! Laive kapitonas – pirmas po Dievo. Jis atsako už viską ir privalo būti griežtas. Jūroje aš surinku „Pakelti inkarą!“, ir visi pradeda lakstyti. Tai – komanda, kurios viršūnėje esi tu.
Su paveikslais aš vienas. Ir man su jais gera.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kolekcija? Sklinda legendos, kad jūsų duktė paprašė nupirkti keletą paveikslų, kurie derėtų prie biuro interjero?
– Viena priežasčių, kodėl nutariau likti krante, – mano auganti duktė. Man buvo labai svarbūs santykiai su dukterimi, draugavau su visa jos klase. Kartu vykdavome į pėsčiųjų žygius.
Štai einame iš Saugų į Švėkšną. Sauguose – gražus vokiečių nutiestas kelias, raudonų plytų lentpjūvė, stotis. Ateiname iki Švėkšnos – visiškai kitokie rūmai ir katalikų bažnyčia. O kapinėse palaidoti ne Jonai ir Ivanai, o Johanai ir Gertrūdos.
Taip supratau, kad čia gyveno kitokie žmonės, kad šiame krašte gyvenimas prasidėjo ne 1945 metais. Po to perskaičiau Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“. Iki šiol pamenu šoką, kurį patyriau, kai išeiviai iš Klaipėdos atvežė Mėmelio maketą, kuriame buvo atkurtas kiekvienas namas.
Lemiamą postūmį kolekcionuoti davė anūkas. Mes kartu pradėjome rinkti pašto ženklus apie Mėmelį, pradėjau gilintis į savojo krašto gyvenimą.
Po to atsirado aistra. Noras kaupti tūno kiekviename iš mūsų.
Bandau paaiškinti ir suprantu, kad nežinau atsakymo. Stačiatikiai sako: „Dievo Apvaizda.“
Daug kartų įsitikinau: jei tik įdėmiau įsižiūrėsi, visada pastebėsi, kad Dievas tave nukreipė.
Juk nedalyvavau privatizavimo procese, nedalyvauju skirstant Europos Sąjungos fondus, bet tapau turtingas. Kaip?
– Mano manymu, tai domintų daugelį, gal net Mokesčių inspekciją.
– Iki šiol su visomis smulkmenomis prisimenu savo pirmą didelį uždarbį.
Plaukiodamas jūroje kiekvieną mėnesį gaudavau po 45 dolerius ir sutaupiau 5 tūkstančius, kuriuos žmona skaičiuodavo kiekvieną vakarą.
Tačiau, kaip sakiau, lėmė Dievo Apvaizda. Nutariau dirbti krante. Galėjau rinktis bet kokią profesiją. Pasirinkau logistiką.
Prieš porą dešimtmečių ne vienas lietuvis atsigabendavo vagoną metalo iš Rusijos ar Ukrainos, bet nežinojo, ką su juo daryti.
O aš mokėjau juos išsiųsti į užsienį.
Neaptarnavau nė vieno bandito, kuris pas mane atėjo ką nors pavogęs, nedalyvavau privatizacijoje. Bet išplukdžiau į užsienį daug Lietuvos krovinių – trąšų, cemento, Stakliškių midaus.
– Ar rinkdamas paveikslų kolekciją su kuo nors konsultuojatės?
– Dailė visada man buvo artima. Atviroje jūroje daug laisvo laiko.
Plaukiant iš Europos į Lotynų Ameriką mažiausiai dvi savaites nėra ką veikti. Atlanto vandenyne šilta, vėjas nepučia, aplink niekas neplaukioja.
Nėra geresnės vietos lavintis, o laivuose būdavo puikios bibliotekos. Mikalojų Konstantiną Čiurlionį supratau jūroje.
Be to, Nidos kolonijos specialistų Lietuvoje nėra. Kai kurie menotyrininkai daug žino, bet tų darbų nematė. Sovietų laikais buvo galima pamatyti tik vieną Nidos kolonijos dailininko paveikslą.
Kita vertus, man nepatogu per dažnai trukdyti menotyrininkus – konsultacijos kainuoja, o aš nelabai žinau, kiek reikia už tai mokėti, todėl esu kolekcininkas vienišius. Pasikliauju nuojauta.
Kartais man atrodo, kad vienas ar kitas paveikslas labai geras.
Ir dažniausiai paaiškėja, jog taip ir yra.
– Kur saugote kolekciją?
– Negi sakysiu, kur saugau paveikslus. Rašykite: įvairiose privačiose patalpose Klaipėdoje.
– Gal bankų saugyklose?
– Jūs turbūt knygose apie tai skaitėte. Kam samdyti sargybinius saugoti paveikslo, kurį įsigijau už 10 eurų? Kam tokį paveikslą vogti? Jo neįmanoma parduoti.
Aišku, paveikslai saugomi, yra ir sargas. Bet man tai nelabai svarbu. Paveikslai padarė savo darbą – jie mane pakeitė.
Tik jaunystėje norisi, kad mergina būtų vien tavo. Suprantu tuos kolekcininkus, kurie dovanoja savo rinkinius valstybei, – paveikslai jau buvo jų gyvenimo dalis.
– Kaip įsivaizduojate savo kolekcijos ateitį?
– Jei būčiau turtingas, pastatyčiau galeriją. Čia – mano miestas, man norisi, kad savo anūkams galėtume perduoti ką nors dvasingesnio nei gatvės ir namai.
Tikrai eksponuočiau kolekciją galerijoje, jei ją pastatytų mano miestas.
Ar kolekciją padovanočiau miestui? Nesu įsitikinęs.
Negaliu paveikslų atiduoti tiems, kurių akys nespindi. Be to, gana skeptiškai žiūriu į valdžią.
Kolekcija manęs nemaitina, taigi laikytis jos įsitvėrus nėra prasmės. Mano anūkai irgi turi kuo užsiimti. Tikiuosi, jie pratęs mano ir mano senelio verslą – miškininkystę.
Ar kolekcija bus valstybiniame muziejuje, ar miesto muziejuje, ar jų bute – ne taip jau svarbu.
– Kaip Vokietijoje buvo sutikta žinia, kad Lietuvos pilietis supirkinėja Nidos kolonijos paveikslus?
– Visa Vokietija to tikriausiai nepastebėjo. Tie, kurie gali sau leisti neparduoti paveikslų, jų neparduoda.
Jei kūrinį pirkdavau ne aukcione, savininkai teiraudavosi, kur jį išsivešiu, ir dažniausiai džiaugėsi, kad jų paveikslas bus Mėmelyje.
Kai Jörnas Barfodas iš Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus pirmąkart išvydo mano kolekciją, buvo apstulbęs – ji gausesnė, nei saugoma jo muziejuje. Žinoma, tik pagal kiekį, o ne kokybę.
Bet dabar jam patinka, jog Klaipėdoje yra tokia kolekcija, jis mielai mane konsultuoja, parodė abejotinos autorystės darbų.
– Ar įsigijote ir suklastotų darbų?
– Suklastoto paveikslo sąvoka atsiranda tada, kai jis parduodamas. Jeigu jūs nuoširdžiai tikite, kad turite originalą, – tegu!
J.Barfodas parodė darbų, kurie greičiausiai ne tų dailininkų.
Bet tai – ne falsifikatai. Galbūt kopijos.
– Kaip jus paveikė kolekcijos rinkimas?
– Tikinčiam žmogui negerai turėti tokią aistrą, atimančią tiek daug laiko. Bet aš nustojau blaškytis po pasaulį.
Rinkdamas kolekciją susitikau su labai išskirtiniais žmonėmis.
Į tuos, kuriuos pažįstu daugelį metų, galėjau pažvelgti kitomis akimis.
Be abejo, įgijau daug žinių. Ne tik apie dailę, bet ir apie visą kraštą, kuriame gyvenu.
Kiekvieną šeštadienį einame su anūkais į pirtį ir jie prašo papasakoti mažiausiai dvi istorijas. Pasakoju jiems apie savo vaikystę. Bet turiu ką papasakoti ir apie jų gimtąjį kraštą.
Senatvėje jausmai atbunka. O aš galiu patirti kolekcionavimo aistrą. Džiaugsmą, kai pavyksta įsigyti gerą paveikslą.
Triumfą, kai paaiškėja, jog visai menkai įvertintas darbelis – garsaus meistro kūrinys.
Ir dar. Esu gana ribotas ir puikiai tai suprantu.
Mėgstu gamtą, bet įžvelgti žmogaus grožį man sunkiau. Gal tai mano provincialumas. O dailininko akys mato daugiau ir giliau.
Be to, galiu patirti jausmą, kaip teka laikas.
Matau ne tik kaip keitėsi kraštas, bet ir patys dailininkai. Stulbina ir pats menininkų gyvenimas, jų vertybės.
Juk daugelis išėjo kariauti per Pirmąjį pasaulinį karą.
Pažinau amžininkus, žmones iš praeities ir turiu ką papasakoti savo anūkams.
Ar tai daug? Ypač esant mano amžiaus, kai atrodo, kad visur buvai, viską ragavai ir viską matei.
– Ar labai pasikeitė Nida ir jos apylinkės, palyginti su gyvenimu, kurį atskleidė vokiečių dailininkai savo kūriniuose?
– Kuršių nerija ir toliau lieka išskirtinė vieta – persikeli į pusiasalį ir jauti, kad net oras kitoks.
Ta amžinybės būsena liko: meldynai kaip siūbavo, taip ir siūbuoja, pilkoji gervė kaip stovėjo, taip ir stovi. Tai, ką matė tie dailininkai, matau ir aš. Tik jie mokėjo tai parodyti, o aš – ne.
Tačiau pasikeitė žmonės – jie tapo godūs. Nida tarnauja turistams. Vietos gyventojai blaškosi tarp būtinybės kasdien uždirbti pinigų iš atvykėlių ir tam tikro pasipūtimo.
Turiu graviūrą: lietuviai prekiauja Karaliaučiaus turguje.
Ten atplaukę kurėnais kuršiai parduoda žuvis ir perka bulves, kitus produktus.
Dailininkų pavaizduoto gyvenimo neliko – žmonės nebegaudo žuvų. Jei jums siūlys Kuršių mariose sugautą ungurį – nepirkite. Iš tiesų jis užaugintas Kinijoje.
– Ar jums neatrodo, kad daugelis klaipėdiečių mažai žino apie gyvenimą Klaipėdoje prieš šimtą ir daugiau metų?
– Jau du dešimtmečius įrodinėjama, kad Klaipėda – lietuviškas miestas nuo 1252-ųjų. Nors visi supranta, kad tuo metu baltų gentys čia galėjo būti, po to daug amžių tai buvo vokiečių miestas.
Mano manymu, bandymai sulietuvinti Klaipėdą – klaida.
Viskas, kas lietuviška, turi būti žinoma, bet kas vokiška – irgi. Ir žydiška, ir rusiška.
Nereikia bijoti, kad ateis vokiečiai ir vėl atims iš mūsų Klaipėdą. Negi mes ją atiduosime?
Kai kas bando šią teritoriją vadinti Mažąja Lietuva.
Nesakau, kad jos nebuvo, bet sąvoka Mažoji Lietuva apima kur kas mažiau nei šio krašto istorija.
Daugelis matė filmą „Raudonasis baronas“ apie vokiečių pilotus Pirmajame pasauliniame kare. Pats šauniausias buvo klaipėdietis Kurtas Wolfas.
Yra išlikęs atvirukas iš jo laidotuvių – visa Klaipėdos Tiltų gatvė pilna gedinčių miestiečių.
Pro Pedagogikos mokyklą eina gatvė, kuri anksčiau buvo vadinama Lakūno Kurto Wolfo gatve.
Kodėl negrąžinus to pavadinimo? Aš, kaip klaipėdietis, didžiuojuosi, kad mano mieste gimė toks didvyris.
Aš – lietuvis, kurio tėvynė čia, o gimtinė – kitur. Myliu savo šalį, todėl stebiuosi, kaip siaurai mums pateikiama Lietuvos istorija.
– Ar teisingai supratau, kad esate lietuvis?
– Gimiau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Sevske (Rusijos ir Ukrainos pasienyje).
Kai šešiolikos metų aš nusprendžiau vykti į Klaipėdą mokytis jūrų mokykloje, geležinkelio stoties kasoje manęs paklausė, kodėl kalbu su lietuvišku akcentu. Greičiausiai protėvių genai.
Svajonė, kad unikali kolekcija liktų Klaipėdoje
Romualdas Budrys
Lietuvos dailės muziejaus direktorius
„A.Popovo surinkta paveikslų kolekcija – unikalus reiškinys. Mes mažai žinojome apie Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidoje tapiusius dailininkus.
Mano svajonė – kad ši labai vertinga kolekcija atsidurtų Klaipėdos paveikslų galerijoje. Šiuose paveiksluose labai daug Klaipėdos krašto gyvenimo ir mūsiškės lietuviškos medžiagos.
Pirmą kartą Lietuvos meno mėgėjai ir tyrinėtojai gali atidžiau susipažinti su XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pirmosios pusės Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinių ir profesorių kūryba bei Nidos kolonijos dailininkais.
Daug garsių Vokietijos dailininkų yra kilę iš Klaipėdos krašto.
Kolekcininkas M.Žilinskas yra nupirkęs nedidelę dalį Nidos kolonijos dailininkų paveikslų ir juos vertino, menininkus vadindamas Prūsijos lietuviais.“
Vokietijos menininkų šūkis buvo „Į Nidą!“
Uwe B.Meyeris
Preiloje gyvenantis teisininkas iš Vokietijos
„Jau penkerius metus Nidoje vokiečių turistams skaitau paskaitas apie Nidos dailininkų koloniją. Kai savo klausytojų paklausiu, kas žino tokias menininkų kolonijas kaip Vorpsvėdė, Murnau ar Arenshopą, pakyla rankų miškas.
Tačiau kai pateikiu klausimą, ar kas nors yra girdėjęs apie Nidos dailininkų koloniją, auditorijoje atsiranda vos vienas kitas.
Toks nežinojimas gali stebinti žinant, koks ryškus kultūros ir meno reiškinys XIX amžiaus antrojoje pusėje ir ypač po Pirmojo pasaulinio karo buvo Nidos dailininkų kolonija.
Jei ne Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija, sunaikinusi kultūrinę atmintį apie Nidos dailininkų koloniją, šiandien ji Europoje būtų žinoma kaip vienas garsiausių menininkų sambūrių.
Kai Nidą kaip idealią vietą kurti atrado tokie garsūs menininkai kaip L.Corinthas, M.Pechsteinas, K.Schmidtas-Rottluffas, paskui juos plūstelėjo dailininkų, poetų, rašytojų, muzikų, teatralų, fotografų banga iš viso Vokietijos reicho. Jų šūkis buvo „Į Nidą!“.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Nidos menininkų rojus kartu su Kuršių nerija ilgus dešimtmečius paskendo tamsoje.
Bet Nidos dailininkų kolonija iki šių dienų neprarado savo įtakos ir svarbos.
Dailininkai, priverstinai pasitraukę iš Kuršių nerijos, jos vaizdus išsaugojo atmintyje ir Vakaruose tapė tą kraštą iš atminties. Tarp tokių reikėtų paminėti E.Mollenhauerį, E.Eulensteiną, E.Bischoffą, kitus.“
