- Sakoma, kad dideli atstumai neretai būna kliūtis bendrauti. O kaip orkestrui ir vyriausiajam jo dirigentui - tūkstančiai kilometrų negi netrukdo? Ar sunku, tarkim, dirbant, kuriant ir naudojantis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, vėliau į visumą suvesti muzikantų ir dirigentų išjaustą muzikos skambesį bei kūrinio interpretacijas?
- Ne orkestras kuria interpretaciją, o dirigentas. Tačiau jam kur kas lengviau dirbti, kai orkestro muzikantai - tikri profesionalai. Būtent tai galima pasakyti kalbant apie Kauno miesto simfoninį orkestrą, vadovaujamą profesionalaus muzikanto Algimanto Treikausko.
Bet jei kuri nors kūrinio vieta per repeticiją neskamba taip, kaip norime, stabdome, aiškinamės ir siekiame tobulo skambėjimo. Tad atstumai tikrai neturi įtakos rengiantis atsakingiems koncertams ar labai reikšmingiems plokštelių įrašams. Juolab kad aš nemažai laiko praleidžiu Europoje.
Maskvoje turiu butą, bet neretai gyvenu ir Sankt Peterburge, o tai - ne taip toli nuo Lietuvos. Jungtinėse Amerikos Valstijose per metus gyvenu gal pusmetį, nors ten gyvena mano mama, ten - namai. Žinoma, neretai aš būnu ir Armėnijoje.
- Tuomet kur jūsų tėvynė?
- Vieno kurio nors krašto negaliu nurodyti. Žinoma, yra sentimentų senelių ir tėvų gimtinei Armėnijai. Tačiau aš gimiau Amerikoje, tad kai esu San Franciske ar Niujorke, Ameriką vadinu tėvyne. Antra tėvynė galėtų būti Maskva, į kurią atvažiavau 1990-aisiais kaip muzikantas ir likau dirbti garsiame orkestre, kurio vyriausiuoju dirigentu vėliau tapau.
- Oficialiai skelbiamoje informacijoje esate pristatomas kaip kūrėjas, sukaupęs didelę dirigavimo, koncertų praktiką, plačiai žinomas daugelyje pasaulio šalių. Kaip jūsų akiratyje (dabar - ir kūrybinėje biografijoje) atsirado Kaunas? Juk pasiūlymų ir be to turėjote įvairiausių. Kas gi nulėmė pasirinkimą?
- Kai Algis (Algimantas Treikauskas. - ELTA) mus kartu su operos solistu Dmitrijumi Chvorostovskiu pakvietė į Kauną surengti didelį koncertą su Kauno simfoniniu orkestru „Žalgirio“ arenoje, nesitikėjome tokio triumfo, kokį išgyvenome. Paskui visi važiavome į Helsinkį, ten koncertavome garsiojoje „Finlandia“ salėje. Taip ir užsimezgė ne tik pažintis, bet ir bendras darbas.
Dar galiu pridurti, kad Kauno simfoninio orkestro draugų būrys dar labiau padidėjo, kai pradėjome bendrus projektus, kuriuose dainuoja Niujorko „Metropolitan Opera“ solistai. Su D.Chvorostovskiu, Barbara Frittoli, Stefano Secco Kaune įrašėme Giuseppe Verdi operą „Simon Bokanegro“. Kitą plokštelę (rusų kompozitorių operų arijų) įrašėme su šiuo metu pasaulyje žymiausiu bosu tituluojamu solistu Ildaru Abdrazakovu.
Taip pat įrašėme dar vieną - Gioachino Rossini operų arijas, su pasaulinio garso tenoru Lawrence'u Brownlee, kuris su mūsų orkestru koncertavo Kaune. Sausio mėnesį šį plokštelė bus pristatyta Niujorke. Dviejose iš mažiau nei per metus įrašytų plokštelių skambės ir Kauno valstybinio choro dainininkų balsai.
- Ar jau spėjote pažinti Kauną?
- Šiek tiek, nes ekskursijai laiko tai tikrai neturėjau. Vis darbas ir darbas. Turiu prisipažinti, kad man čia, Kaune, - labai
miela. Puikus orkestras, geras vadovas, nebloga salė. Kauno filharmonijos salės puiki akustika. Ir jau įsitikinom, kad
Lietuvoje dirba tikrai geri garso režisieriai. O kai visi vieni kitus supranta, tai rezultatas puikus būna.
Lygiai taip maloniai nustebintos buvo ir tos garsenybės, su kuriomis aš jau seniai dirbu, ir kurias į Lietuvą pasikviečiau. Nes
nesitikėjo nei tokio aukšto lygio orkestro, nei jautrios, muziką mylinčios publikos, nei pagaliau tinkamų sąlygų muziką įrašyti.
Beje, studijose šiais laikais operos neįrašomos, įrašai daromi tik gyvo atlikimo...
- Ar tiesa, kad genialūs muzikos kūriniai dažniausiai randasi iš meilės?
- Be reikalo taip manote. Daug kas ir iš tų genialiųjų kūrė ne dėl meilės, bet dėl pinigų. Nes juk ir genijams reikia tam tikrų
gyvenimo parametrų.
- Tokiu atveju, ką atsakytumėte, jei paklausčiau, kodėl turėdamas galimybę rinktis kūrybai tuos kraštus, kurių kultūroje, muzikoje sukasi kur kas didesni pinigai nei Lietuvoje, apsisprendėte pastarosios labui?
- Įveikėte - iš meilės muzikai. O pirmas mano, jei taip galima vadinti, sąlytis su Lietuva buvo 1978-aisiais, kai Amerikoje
turėjau galimybę padirbėti su atvažiavusiu iš Maskvos dirigentu Algiu Žiūraičiu, kai jis dirigavo A.Chačaturiano „Spartaką“.
Tebepamenu daugelį scenų ir tai, kaip A.Žiūraitis jas kūrė.
O į Maskvą atvažiavau kaip pianistas. Na, nesisuko ten pinigai, tikrai tą gerai prisimenu. „Beriozkoje“ už atsivežtus dolerius
pirkau maistą, nes parduotuvės buvo tuščios. Ir vėl galiu sakyti: meilė muzikai lėmė pasirinkimą.
Visą laiką tikėjau ir tebetikiu, kad darbas daug ką žmogaus gyvenime lemia. Jis visada turi būti žmogui mielas, jei ne, nuo
jo reikia bėgti. Darbas - viena pagrindinių vietų, kur žmogus turi jaustis laimingas. Tai iš savo tėvo žinau (o jis iki 85 metų
buvo labai džiugus ir laimingas žmogus).
- Muzikoje?
- Ne, su ja jis nieko bendro neturėjo. Mano giminės istorijoje muzikos nedaug būta. Bet, deja, buvo suėmimų ir lagerių, tremčių ir emigracijų. Tačiau garbė giminei - atsilaikė, nepražuvo, gyveno, kūrė, vaikus augino. Kai pasižiūri, kai apie viską
pagalvoji, tai mūsų šiandienės problemos - niekis, palyginti su tuo, ką teko išgyventi tėvams ir seneliams.
Mano tėvas, apsigyvenęs Amerikoje, įsteigė San Franciske Prekybos rūmus ir jiems labai ilgai vadovavo plėtodamas
tarptautinę komercinę veiklą. Mėgo savo darbą ir buvo laimingas.
Muziką, kaip profesiją, pasirinko tėvo brolis Konstantinas Orbelianas, kuris vadovavo Armėnijos estradiniam orkestrui. Dėdės garbei mane tėvai pavadino Konstantinu. Galima sakyti, kad jo, garsaus muziko, keliu aš savo gyvenime ir einu.
Mano žmona Marija Safarjans - taip pat muzikė. Sūnus pasirinko kitokį kelią. Marija - iš Sankt Peterburgo. Kartu su ja daugiau
kaip prieš 20 metų pradėjom rengti festivalį „Sankt Peterburgo rūmai“. Kitąmet, 2014-ųjų vasarą, tikiuosi, jau 23-ią kartą
vyksiančiame festivalyje dalyvaus ir Kauno miesto simfoninis orkestras.
- Jei nebūtumėte armėnas, ar rinktumėtės labai reikšmingam koncertui, koks vyks Kauno filharmonijoje penktadienio vakarą, vien tik A.Chačaturiano kūrinius?
- Gal ir nesirinkčiau, bet juk tai - ryški, aistringa muzika. Ir mėgstama. Galime pajuokauti, kad kiekvieną minutę kur nors
pasaulyje skamba „Šokis su kardais“.
Tarp kitko, mano dėdė dirbo su A.Chačaturianu, aš taip pat jį gerai pažinojau. Aišku, nacionaliniai bruožai šio kompozitoriaus
kūryboje labai jaučiami. Nepaisant to, kad A.Chačaturianas gimė Gruzijoje, o buvo auklėjamas Maskvoje.
Prieš penktadienio koncertą dar noriu paminėti ir garsų smuikininką H.Kazazianą, kuris būdamas 18 metų tapo P.Čaikovskio
konkurso laureatu. Jo talentu pasidžiaugti bus galima Kauno filharmonijoje, kur bus atliekamas A.Chačaturiano Koncertas smuikui ir orkestrui, ištraukos iš baletų. Skambės graži dalis to, ką sukūrė genialus kompozitorius, nuo kurio gimimo jau prabėgo 110 metų.
O sausį koncertuosime ne Kaune: D.Chvorostovskis drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru, diriguojamu jo vyriausiojo
dirigento K.Orbeliano, muzikos gerbėjus pakvies į koncertus didžiausiose Baltijos valstybių sostinių - Vilniaus, Rygos ir
Talino - arenose. Šiuose koncertuose skambės operų arijos ir romansai.
