Prieš 600 metų Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila ėmėsi paskutinės pagoniškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalies – Žemaitijos – krikšto. Pradėtas 1413-aisiais krikštas buvo baigtas 1417 metais įsteigus Žemaičių vyskupystę ir konsekravus pirmąjį vyskupą Motiejų. 1413 metams paminėti Lietuvos nacionalinis muziejus surengė dvi parodas: „Žemaičių vyskupijos istorija“ ir metams baigiantis „Žemaičių krikšto ženklai“.
Eksponuojama viena seniausių Kristaus kančią ir prisikėlimą simbolizuojančio granato vaisiaus pavidalo Kražių bažnyčios krikštykla (XVIII a. pr.) ir kadaise Joniškio bažnyčią puošusi klasicizmo epochos kaustytos skrynios pavidalo krikštykla.
Parodoje eksponuojami liturginiai indai iš daugybę metų istorines negandas kentusių ir nuolatinius praradimus patyrusių parapinių bei vienuolynų bažnyčių lobynų, kurie iš dalies atspindi įvairaus meninio lygio, skirtingų LDK auksakalystės centrų kūrybos bendrąsias tendencijas.
Baroko epochoje Žemaitijoje ypač pamėgtos iškilmingos procesijos, per kurias maldininkai nešdavo procesinį kryžių, po baldakimu – monstrancijoje Švč.Sakramentą, įvairių dydžių vėliavas, dvipusius paveikslus ir nešiojamuosius altorėlius.
XVII–XVIII amžiuje prie bažnyčių veikė gausybė religinių brolijų, kurių nariai įsijungdavo į procesijas, nešini savo vėliavomis ir altorėliais. Parodoje rodomas išskirtinis, vienintelis Lietuvoje išlikęs ištisai metalo skarda padengtas Žemaičių Kalvarijos Rožinio brolijos altorėlis žavi naivumo ir barokinės vaizduosenos deriniu.
Žemaičių Kalvarijos – svarbaus Žemaičių vyskupijos centro – vėliavos sukurtos, kaip manoma, vietinėse bažnytinės tekstilės dirbtuvėse. Nors eksponuojamos vėliavos siūtos XIX amžiaus 2-ojoje pusėje, jose atkartojama barokinė bažnytinių vėliavų tradicija: greta šventųjų asmenų atvaizdų komponuojami krikščioniški ženklai ir simboliai, dekore gausu iš barokinės dekoratyvinės dailės perimtų gėlių ir vynuogienojų motyvų.
Iš kitų Lietuvos regionų Žemaitija išsiskiria ne tik koplytėles ir namus puošusių šventųjų skulptūrėlių gausa, bet ir liaudies meistrų medžio raižiniais. Tokiais liaudiškais šventųjų paveikslais buvo puošiamos namų, klėčių sienos, kartais jais būdavo išlipdomas kraitinių skrynių antvožų vidus. Raižiniai XIX amžiuje daugiausia buvo paplitę Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Palangos, Tauragės ir Šiaulių krašte, jie buvo platinami garsiosiose atlaidų vietose: Žemaičių Kalvarijoje, Kretingoje, Šiluvoje.
