„Jūsų filmai yra apie meilę, apie pasitikėjimą ir nepasitikėjimą, apie vienišumą, džiaugsmą, liūdesį, ekstazę ir kvailumą. Jie apie nerimą, apsvaigimą, atsparumą ir geismą, apie humorą, užsispyrimą, nesusikalbėjimą ir baimes. Bet labiausiai – apie meilę. Ir jie yra kur kas gilesni nei bet kuris kitas klasikinės formos studijinis filmas. Esate nuostabus režisierius, vienas mano mėgstamiausių“, – atvirame laiške J. Cassavetui dėstė kitas garsus JAV nepriklausomo kino kūrėjas Jimas Jarmuschas.
J.Jarmuscho išvardytos emocijos yra tik nedidelė dalis dažnai tarpusavyje kontrastuojančių emocijų, būdingų J.Cassaveto kinui. Vienas ryškiausių jo filmų „Paveikta moteris“ (1974), atrodo, tuoj virs tokiu pat nekontroliuojamu kaip ir jo herojė Mabelė (akt. Gena Rowlands). Impulsyvi, trykštanti energija ji labiau primena bet ką galinčią iškrėsti paauglę nei trijų vaikų motiną. Todėl ir filmą tiksliau nupasakoja ne siužetas, o nuolatiniai emociniai judėjimai. Nuo šeimos idilės iki peštynių, nuo besąlygiško vienas kito priėmimo iki dramatiškų permainų. Kaip ir kiekvienoje šeimoje.
Beje, pagal pastarąją juostą G.Cassavetas iš pradžių buvo sumanęs kurti spektaklį, tačiau G.Rowlands pasipriešino – būtų nepakeliama kas vakarą išgyventi tokius emocinius protrūkius.
Pasak kinotyrininko Ray Carney, kurdamas J.Cassavetas ieško autentiško žmogaus. Režisierius gilinasi, kaip garbės ir orumo suvokimas išbandomi tikrovėje, kaip prarandama savastis siekiant pasirodyti geresniems nei esame iš tiesų, rūpinantis aplinkinių nuomone. Toks yra Nikas, šeimos galva („Paveikta moteris“), striptizo klubo savininkas Kosmo („Kinų bukmekerio nužudymas“, 1976). Mieliau kaukę renkasi ir Mauricijus („Premjera“, 1977) ar pigių romanų rašytojas Robertas („Meilės tėkmės“).
„Dauguma žmonių nežino, ko jie nori, ką jaučia. Ir daugeliui, taip pat ir man, yra labai sunku paaiškinti, ką turiu omenyje sakydamas, kad man skauda. Sudėtingiausias dalykas šiame pasaulyje yra atskleisti save, išreikšti tai, ką turi...“ – įsitikinęs J.Cassavetas.
Ieškodamas saviraiškos būdų J.Cassavetas drąsiai rizikuodavo ir nebijodavo klysti, ypač vertino improvizacijos meną ir suteikdavo laisvę aktoriams interpretuoti scenarijų. Taip juos skatino susitelkti į filmo atmosferą, leistis į žmogaus patyrimo gelmes ir visiškai apnuoginti savo personažą. Dažnai buvo filmuojama paties J.Cassaveto namuose, o filmų aktoriais tapdavo jo šeimos nariai ir draugai.
Kūrėjo retrospektyvą penktadienį atvers debiutinė juosta „Šešėliai“. Pagrindiniai jos herojai – 6-ojo dešimtmečio Niujorko džiazo muzikantai. Filmas laikomas vienu ryškiausių JAV nepriklausomo kino pavyzdžių.
