„Paskutinį kartą į Senamiesčio teatro sceną buvau išėjęs apie 2000 metus. Tada teatras turėjo nešildomas patalpas Naugarduko gatvėje. Visa tuometė trupė degė entuziazmu vaidinti. Gaila, kad ilgai kurtas ir puoselėtas miesto teatras dabar dirba lyg užsakomųjų renginių agentūra“, – kalbėjo vienas Senamiesčio teatro įkūrėjų ir ilgametis jo aktorius 81 metų Leonas Ciunis.
Senamiesčio teatras kaip studija gyvavo nuo 1988 metų. 1990-ųjų rugsėjo 2 dieną Senamiesčio teatro studija tapo miesto savivaldybės remiamu Vilniaus senamiesčio teatru, rašo dienoraštis „Lietuvos rytas“.
Tai šviesaus atminimo buvusio Vilniaus universiteto (VU) Kiemo teatro vadovo Vlado Limanto idėja. Jis buvo puikus organizatorius ir sugebėdavo valdiškuose kabinetuose atlikti juodžiausią darbą, prastumti savo idėjas.
„Visi teatrai atsiranda iš apačios. Senamiesčio teatras, kaip dažnai sakau, atsirado iš dviejų bepročių pakvailiojimų. Takelio mums niekas nenutiesė. Sukvietę su V.Limantu draugus ir gabius VU studentus repetuodavome įvairiose Vilniaus mokyklose“, – pasakojo L.Ciunis.
– Kokia tuo metu Vilniuje buvo kultūrinė atmosfera? Ar Sąjūdžio idėjos nebuvo užgožusios teatro? – „Sostinė“ pasiteiravo vieno iš Senamiesčio teatro steigėjų.
– Atvirkščiai. Visi teatralai pagaliau pajuto, kad galima pakelti sparnus ir statyti tokius spektaklius, kokių buvo neįmanoma imtis sovietmečiu.
Senamiesčio teatro studijoje iki 1990 m. buvau pastatęs spektaklį „Kęstučio mirtis“, o po kelerių metų suvaidinome ir trečią šios Maironio dramos veiksmą.
Tiesa, programose tada negalėjome nupiešti Gedimino stulpų, nes vis dar buvome prižiūrimi nedraugiškų Lietuvai institucijų. Todėl ant „Kęstučio mirties“ programėlės viršelio karžygio skydas buvo tuščias. Gedimino stulpai atsirado vėliau.
Kuriant Senamiesčio teatrą labai padėjo šviesaus atminimo geografas Česlovas Kudaba, kuris tuo metu vadovavo Kultūros fondui. Juk buvome pliki, nuogi. Jo dėka gavome sunkvežimį, kuriuo su „Kęstučio mirtimi“ apsukome beveik visą Lietuvą. Kas dabar veltui duotų sunkvežimį?
Tuometis Operos ir baleto teatro direktorius Virgilijus Noreika irgi palaikė mūsų teatrą. Iš teatro sandėlių gaudavome įvairių kostiumų.
– O atlygį Senamiesčio teatre gaudavote?
– Visi dirbome iš entuziazmo, o algas gaudavome kas kur. Visas laisvalaikis, visi savaitgaliai ir šventinės dienos būdavo atiduodamos repeticijoms ir spektakliams.
Kai teatrą priglaudė savivaldybė, atsirado keli etatai, tačiau aktoriai dirbo be atlygio.
Statėme veikalus, kurie labiausiai tiko to laiko dvasiai, tačiau V.Limantui rūpėdavo ir tautines idėjas atspindintys kūriniai.
Todėl mūsų repertuare buvo atsiradę ir Vydūno, ir Antano Škėmos, ir Kazio Borutos veikalų.
– Kodėl toks teatras neišsilaikė iki šių dienų?
– V.Limantas, dėl vidaus intrigų iš teatro pasitraukęs 1995-aisiais, sugebėdavo su miesto valdžia susitarti ir įrodyti, kad miestui teatras reikalingas, o jo vietą užėmęs Valdas Pranulis buvo tylesnis, labiau savyje užsidaręs menininkas. Jam biurokratiniai koridoriai buvo svetimi.
Nepadėjo net tai, kad mes su kolegomis aktoriais, apsirengę Trimis karaliais, po Naujųjų metų aplankydavome miesto merus. Po truputį teatras ėmė merdėti, nes pasitraukė beveik visi aktoriai.
Šiuo metu iš Senamiesčio teatro likęs tik pavadinimas. Jis gauna kažkiek pinigų, suorganizuoja mieste kokį renginį ir tuo viskas baigiasi.
Nieko nepadarysi – toks jau laikotarpis. Dabar visiems svarbiau darbas ir pinigai, o ne malonumai. Gal ir teisingai, tačiau pinigai jau taip prislėgė vargšus žmogelius, kad jie kasdien dreba dėl savo darbo vietų.
Todėl galvoti apie sielos malonumus dažnam, deja, tiesiog nebeužtenka laiko.
Bet aš be teatro, net ir sulaukęs solidaus amžiaus, gyventi negaliu. Pradėjau dirbti Vilniaus karininkų ramovėje, kur įsteigiau karių teatrą.
