Sutampa mudviejų su Stepu ilgesiu pjaunančio, bet mėgstamo rudens jausena, atsiverdama dar vienu – jau Justino Marcinkevičiaus posmu: „Štai ir dabar – prie liepsnojančio krūmo sustojęs / Supratau netikėtai, kad viskas yra liepsna…“ Ir kalbėsimės apie tą širdžių liepsną, kurią įkuria poezija, – apie S.Eitminavičiaus sudarytą knygą „Justino Marcinkevičiaus pamokos“.
- Per daugiau kaip trisdešimt metų, atiduotų Utenos krašto moksleivijai, drįstu teigti, jog išaugai ir kaip pedagogas – prieš dešimtmetį buvai išrinktas Metų mokytoju. Išleidęs keliolika eseistikos, novelių, pedagogikos metodikos knygų tapai Rašytojų sąjungos nariu. Ir štai dar viena mūsų visų mylimam poetui skirtoji? Duoklė? Širdies paliepimas? - „Ūkininko patarėjas“ paklausė mokytojo.
- Justinas Marcinkevičius man pačiam buvo, yra ir bus labai svarbus: jau vaikystėje jį skaičiau, o vėliau brendau su juo – eilėraščiai, poema „Siena“, dramos labai didelį poveikį darė, žinoma, pastūmėjo ir lituanistikos link. Prisimenu „Mindaugo“ spektaklius – Dieve, kaip gražu...
O vėliau, jau tapęs mokytoju, žiūrėjau „Mažvydą“. Tiesą pasakius, su „Mažvydu“ labiausiai gyvenau – tai nulėmė mokytojystės idėja. Kaip sunku būti mokytoju, parodo ir šios dramos esminiai vaizdai. Mažvydas – kunigas, bet siela vis vien mokytojas. Matyti, kaip žmonės sunkiai artėja šviesos link, suprasti juos, kentėti dėl jų, atleisti jiems – kiek tai daug. Šį kūrinį daug metų dėstau savo mokiniams kaip programinį. Jame yra tokie žodžiai: „Do ut des“ (Duodu, kad duotum).
Mažvydas duoda savo žmonos broliui pinigų studijoms su sąlyga, kad ateity jis su kitais taip pasielgtų. O juk puikiai matome, jog dažnai ši grandinė nutrūksta: pasinaudojama gerumu, bet atiduoti jo grąžą kitiems nebesugebama. Jausdavau, kad ne visi mokiniai supranta tokį galimą principą, o jei ir supranta, jaučia, jog patys taip nesielgtų. Bet man svarbu, kad bent žinotų, jog derėtų taip gyventi... Gal kada „Mažvydas“ jiems padės...
Ir aš pats dvasiškai augau semdamasis iš Justino Marcinkevičiaus kūrybos. Būdavo ir taip: skaitai eilėraštį kaip laišką tau, kaip dienoraščio fragmentą. Mokykloje dar nedrįsdavau kam prasitarti apie poezijos jaukinimąsi, nes buvimo su kiekvienu kūriniu laikas labai individualus, intymus.
Studijų metais jau nebūdavo gėda kalbėti apie eilėraščius, mylimai merginai juos deklamuoti – dauguma lituanistų prisimena tai. Ir naujų poeto kūrinių asmeniniame archyve atsirasdavo vis daugiau, daugiau. Eilėraščių rinkinį „Naktį užkluptas žaibo“ man padovanojo sūnus Vytenis. Ši knyga dvigubai brangi – gražūs kūriniai ir subtili dovana: vyras vyrui dovanoja poeziją.
- Esi lyriškos, pažeidžiamos sielos žmogus, bet kai užsidegi idėja – liepsnoji iki jos įgyvendinimo. Ir su šia knyga panašiai buvo?
- Idėjos pradžia – Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiosios specialistės Nidos Poderienės, atsakingos už lituanistiką, skambutis: kaip ministerija galėtų netradiciškai įamžinti poeto atminimą. Bekalbant kilo mintis – mokytojai parašo knygą. Tai ir užsidegiau, rūpinausi tuo. Iš esmės darbas užtruko mokslo metus. Į per šimtą knygos puslapių sutilpo 43 autorių pasakojimai. Mane kantriai, geranoriškai konsultavo profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, beje, mano kurso buvusioji kuratorė. Mes buvome pirmieji jos kuruoti studentai.
- Kaip suradai tiek autorių? Nuotoliai, nepigios telefono paslaugos?
- Rašiau laiškelius, skambinau, pažįstamų prašiau paieškoti jiems žinomų autorių. Iš tikrųjų atsirado lituanistų, kurie ne tik patys parašė, bet ir kitus paakino – Živilė Bandorienė, Roma Žilinskienė, Zigrita Petraitienė... Ieškodamas net Ameriką siekiau, kur gyvena buvusi mano mokinė Kristina Mecelicaitė, pedagogė.
Taip paglostė širdį jos atsiųsti žodžiai, ypač apie kelius, tarsi visus į knygą suvedusius: „Išvykdama gyventi į užsienį, pasiėmiau Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knygą, kurią padovanojo draugė. Eilėraštį ,,Jei staiga dingtų visi keliai“ nusikopijavau ant popieriaus lapo ir pasikabinau ant sienos prie lovos, dažnai eidama miegoti paskaitau. Jis glaustai ir be galo melodingai išsako viską, kuo žaviuosi ir tikiu. Jei dingtų keliai, mes eitume vienas prie kito...“
Kai degi vidumi, nelabai svarbūs tampa materialūs dalykai, džiaugiesi, kaip mezgasi tarpusavio ryšys su žmonėmis, kuriuos suvedė mylimas poetas, net po savosios mirties. Jau knygai išėjus, per josios pristatymą man siurprizą iškrėtė mokytoja iš Leipalingio Ona Alesiūtė-Bleizgienė. Padovanodama savo eilėraščių knygą, kažką tarstelėjo, bet neišgirdau. Namie vartant knygą... iškrinta 100 litų. Nustebintas iškart skambinu mokytojai, o ji: „Taigi jums sakiau, kad įdedu ir pinigų, nes daug išleidote man skambindamas.“
- Knygą ne tik varčiau kompiuteryje (galima perskaityti ir elektroninį variantą – aut. past.), bet ir bemaž perskaičiau – labai saviti pedagogų, giminių, bendradarbių, bendramokslių pasakojimai, atskleidžiantys niekur neminėtus poeto charakterio, bendrystės dovanos bruožus. Kaip taip pasisekė?
- Čia jau tikrai ne mano nuopelnas – jis visų rašiusiųjų. Kai visokiais būdais rašiniai suplaukė, po truputį lipdėsi skyriai: į vieną sudėjau pasakojimus apie susitikimus su poetu mokyklose, atskirai – apie bendravimą su mokytojais literatais, atskirai – esė apie poeto kūrybos, asmenybės poveikį.
Prašiau, kad atsiųstų nuotraukų, kuriose matytume poetą, bendraujantį su konkrečios mokyklos konkrečiais žmonėmis. Prašiau ir autografų (tekstų: dėkoja už renginį, už atsiųstą knygą, mokiniams už pastatytą spektaklį) – juos nuskenavome ir įdėjome. Tai labai graži knygos dalis: matome, kad poetas buvo paprastas, atidus kitiems. Kita vertus, labai graži jo rašysena... Kaip ir pats išskirtinai išraiškingai deklamuodavo savąją lyriką.
Be išimties autoriai buvo labai nuoširdūs, rašė tarsi poeto meilės perlietomis širdimis. Knyga prasideda prieniškės mokytojos Anarsijos Mikalauskaitės-Adamonienės, kuri su poetu mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, lankė tą patį literatų būrelį, pasakojimu „Mūsų dvasios brolis“. Jame atsiveria lyriko pradžių pradžia. Mokytoja iš Marijampolės Liuda Viliūnienė studijų metais dainavo su poetu tame pačiame ansamblyje.
„1952 metai. Vilnius. Totorių gatvė. VVU merginų bendrabutis, kuriame glaudžiasi 12 neturinčių kur apsistoti įvairių fakultetų įvairių kursų studenčių. Mes, dvi fuksės lituanistės, nieko nepažįstame, tik jau girdėjome, kad už sienos gyvena keturios ketvirto kurso filologės, pas kurias dažnai užeina vaikinų. Mūsų žemaitė Aldutė praneša: „Atain mona graži galvike…“, ir smalsuolės prilimpa prie langų. Tuoj paaiškina, kad tai poetas Justinas Marcinkevičius, kurio eiles moka atmintinai vos ne visas universitetas“, – prisimena pedagogė.
„Sujungęs dvasinius ir žemiškus pradus“ – tai jau artimo giminaičio, vyriausios poeto sesers Albinos sūnaus, Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos pedagogo Justino Jonykos mintys ir labai taurus pastebėjimas apie dėdės ir jo žmonos Genutės jausmus: „Išgyventos visos, galima sakyti, Meilės pakopos: nuo romantiško susižavėjimo, rūpinimosi, pagarbos vienas kitam, prisiimtos atsakomybės iki tarnystės – padėjimo silpnesniam. Tai aukščiausias, mano manymu, šiapusiniame pasaulyje įmanomas Meilės lygmuo. Neteko sutikti žmogaus, kuris taip pagarbiai būtų žiūrėjęs į Moterį, reiškęs jausmus.“
