"Menų spaustuvės" šokio repeticijų salėje, į kurią nevalia įeiti batuotiems, kalbėjomės su spektaklio autoriumi 45 metų V.Jankausku. Įdomu buvo išgirsti žinomo choreografo, ironiško intelektualo nuomonę apie tai, kas ir kaip šiandien vyksta šokio scenoje.
- Nuo jūsų premjeros „Judantys taikiniai“ praėjo dveji metai. Tai sąmoninga kūrybos pertrauka?
- Ar gali gyvenime padaryti pertrauką? Esmė – ne šokis, ne jis čia svarbiausias. Kartais pajunti, kad pradedi meną daryti tikslu. O vis dėlto jis yra pasekmė. Juk negali pasakyti, ką kursi ateityje, nes nežinai, kokia turėsi kūrybos priežastį, kuo gyvensi.
Mano gyvenime nemažai darbų, apie kuriuos galiu pasakyti, kad norėjau jų visai kitokių. Bet yra konkretūs įvykiai, ir jie inspiruoja visai kitus darbus, nei esi sumąstęs.
Kitas dalykas – kaip palaikyti formą. Juk ne tik šokėjui tai svarbu. Jeigu kursi spektaklius vien mintyse, jeigu tavo choreografija bus tik menama, rizikuoji smarkiai atitrūkti nuo tikrovės.
Teatras labai materialus menas. Čia ir dabar, su konkrečia publika, ir reikėtų neprarasti ryšio. Kalbėdamas apie choreografo formą, tą ir turiu omeny.
Dažnai menininkai kalba apie nuoširdumą, artistams irgi kartais sakoma: „Būk nuoširdus“. O sąmonė? O protas? O atitikimas laikui?
- Tai – kaip surišti batai? Jūsų „Aritmijose“ batai veikia beveik kaip personažai?
- Taip, tai ir socialiniai vaidmenys, ir nematomi žmonės, charakteriai. Surišti batai – kaip tam tikrų suvaržymų simbolis.
Spektaklyje batai įgauna vis kitokias prasmes. Tarkime, moteris su batų našta. Mano mintis būtų, kad tai jos socialinių įsipareigojimų nešulys, toks sunkus, kad ji nebepajėgia panešti.
Tai beveik atitinka tikrovę, nes šokėja Riikka Ihalainen, suomė, ketverius metus gyvenanti Lietuvoje, irgi turi didžiulę naštą pareigų, vien jos pedagoginis krūvis milžiniškas.
Kito šokėjo vaidmuo – apie tapatumą: pasiklydęs tarp batų – vaidmenų, įsipareigojimų. Arba duetas: kai šokėja atneša porą batų ir leidžia partneriui ją apauti. Tai nusižeminimas. Sąmoningas tarnystės pareiškimas. Įsipareigojimai apriboja, bet žmogus tai daro vardan ryšio su kitu žmogumi.
„Aritmija“ ateina iš begalybės ir baigiasi begalybės link. Galima įsivaizduoti, kad iki pradžios jau vyko visa tai, kas matoma spektaklyje. Ir po spektaklio kartosis: žmonės vienus pančius nusimes, kitus užsikraus.
Tai ne vieno spektaklio tema ir man asmeniškai ji labai svarbi, įdomi: žmogaus asmeninės laisvės ir įsipareigojimų, nusižeminimo, tarnystės kitam žmogui santykis.
Laisvę suprantame kaip vertybę, bet ji kartais veda ir į susvetimėjimą, visišką išsilaisvinimą nuo kito žmogaus. Tarsi trokštame artimesnio ryšio, bet labai bijome apriboti savo laisvę.
Kaip „Aritmijos“ bus žiūrimos, neįsivaizduoju. Jaunųjų „Contemporary?“- humoristinis, o mūsų - toks rimtas.
- „Contemporary?“ - tai ir šiuolaikinio šokio užkulisių atskleidimas, ir choreografų parodijos. Ar sutiktumėte, kad parodija yra pripažinimas?
- Iš esmės patiko ironiškas požiūris į šokį, pasijuokėme. Gal kokie choreografai ir įsižeis, kad gabūt jie tokie nereikšmingi, nes jų niekas net neparodijavo.
„Contemporary?“ akivaizdžiai parodo, kas yra jau mirę šiuolaikiniame šokyje, kas yra vakardiena. Tarkime, pradžia, tie jų „daigeliai“. Choreografai kadaise norėjo įtikinti judesio „daiginimu“, ir šokėjas turėdavo įsigyventi į „daigelio“ situaciją.
Kadaise tai buvo madinga, kieta, tiesiog avangardas. Gal net žiūrovą šiurpas nukrėsdavo nuo „daigelio“ plastikos. Dabar tas kelia juoką.
- Kuo toks juokingas išsemtas avangardas?
- Visi scenos menai atsisako iliuzijos kūrimo. Šokio scenoje niekas nebesiūlo tikėti, kad tu kažkoks „daigelis“. Dramoje vaidindami klasiką nebevaizduoja ano laiko. Šiuolaikinį žmogų būtų sunku tuo įtikinti. Juk matai, kad kostiumai pasiūti, ištraukti iš sandėlio.
Konstantino Stanislavskio posakis „Netikiu!“ tebegalioja. Eina laikas, žmogus prisižiūri visko, ir jeigu teatras kartoja senus dalykus, jie atrodo naivūs. Bet rimto meno publika ribota.
- Tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinio šokio publika labai išaugusi?
- Menas nėra kukurūzas, kurį įsimeti į burną ir nebereikia jokių pastangų. O dauguma to, kas mūsų šalyje skamba viešojoje erdvėje, migdo žmogų, užliūliuoja jį: viskas gerai, tik vartok, užmik, negalvok apie save, apie gyvenimo prasmę. Žmogus pabunda, kai liga ištinka, arba mirties patale, arba artimo nelaimių prislėgtas.
Menas bando kelti egzistencinius klausimus, kritiškai vertinti visuomenę, pasaulį. Reikia drąsos, kad kvaršintum sau galvą. Net ir patarlės apie tai: daug žinosi – greit pasensi. Arba – pražilsi be laiko.
Visais laikais taip buvo: nebijančių pažvelgti į bedugnę – mažuma. Bet, man atrodo, svarbu pažvelgti į save ne mirties patale, o daug anksčiau. Tada lengviau ir gyvenimo išbandymai pakeliami. Tiesiog suvoki juos kaip neatsiejamą paties gyvenimo dalį.
Skatina diskutuoti
V.Jankauskas – šokėjas, choreografas, pedagogas, šokio teatro įkūrėjas. Jo spektakliai „Nuskendęs slėnis“ ir „Budėjimai“ įvertinti „Auksiniais scenos kryžiais“.
„Per keliolika kūrybos metų sukūręs nuosaikią plastinę kalbą, kuriai būdingas koncentruotas, energijos prisodrintas judesys, V.Jankauskas yra vienas intelektualiausių Lietuvos šokio kūrėjų, apgalvojantis savo spektaklio formą lyg muzikinę partitūrą“, - rašė menotyrininkas Helmutas Šabasevičius.
„Aritmijos“ – dvyliktas V.Jankausko šokio spektaklis. Jo premjeros – lapkričio 30 d. ir gruodžio 14 d. 19 val. "Menų spaustuvės" Juodojoje salėje Vilniuje.
„Contemporary?“ – naujas spektaklis, sukurtas trijų šokėjų: Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės. Buvę bendrakursiai ironiškai svarsto, kas yra tas šiuolaikinis šokis, kaip jis kuriamas, apie ką jis kalba, kokie judesiai, kostiumai, daiktai jam reikalingi. Rodomas lapkričio 29 d. 19 val. "Menų spaustuvėje".
Diskusija apie šiuolaikinį šokį – "Menų spaustuvės" infotekoje ketvirtadienį, lapkričio 28-ąją, 18 val. Šokio kritikės Vita Mozūraitė ir Ingrida Gerbutavičiūtė svarstys, ką šiuolaikiniu šokiu vadina profesionalai, ir ką - žiūrovai? Kada baigiasi grynasis šokis ir prasideda šokio teatras? Kokios priemonės naudojamos suteatrinant šokį? Kokios šiuolaikinio šokio spektaklių pasaulinės tendencijos? Kokios šiuolaikinio šokio profesionalumo ir mėgėjiškumo ribos?
