Parodoje Vilniuje pristatoma 150 dailininko darbų. Ekspozicija sudaryta iš K.Žoromskio kūrinių, saugomų Lietuvos dailės muziejuje, ir penkių parodai paskolintų Lietuvos išeivijos dailės fondo (Vilnius) paveikslų, praplečiančių parodos tematiką ir padedančių geriau suvokti dailininko kūrybos raidą.
Pasak parodos kuratorės Nijolės Tumėnienės, K.Žoromskis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs svetur: Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kolumbijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nauja aplinka paliko K.Žoromskio kūryboje ne mažiau ryškų pėdsaką už sąmonėje gyvus Lietuvos prisiminimus. Visa tai nulėmė kūrybinį dailininko kelią, formavo jo tapybos kryptį. 7-ame dešimtmetyje dailininko eita abstrakčiosios dailės link, jo domėjimosi akiratyje buvo optinių iliuzijų kūrimas. Optinis menas, arba opartas, JAV tada buvo labai populiarus.
K.Žoromskis gimė 1913 m. kovo 4 d. Smilgiuose (Panevėžio r.), mirė 2004 m. balandžio 14 d. Vilniuje. 1937–1940 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, perkeltas į specialųjį skyrių lankė Justino Vienožinskio ir Petro Kalpoko studijas. 1942 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Jau studijų metais išryškėjo jo neeiliniai gabumai, jis buvo du kartus premijuotas – už paveikslus „Šventės išvakarės“ ir „Aktas“.
Atsidūręs Vakaruose, baigė Vienos dailės akademiją (1945), tobulinosi Romoje (1945–1946). 1946–1949 m. gyveno Madride. 1950 m. išvykęs į Kolumbiją, maždaug metus dėstė Bogotos "Pontificia Universidad Javeriana", po to persikėlė į JAV. Iki 1956 m. gyveno Čikagoje, vėliau – Niujorke. 1956–1968 m. dėstė "Catan-Rose Institute of Art", 1968–1986 m. Niuarko dailės ir dizaino mokykloje.
Gyvendamas ir dirbdamas daugelyje pasaulio šalių, dailininkas išlaikė individualų braižą, sukūrė savitą oparto atmainą – optinį impresionizmą. 1986 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Yra surengęs daugiau kaip 40 individualių parodų – Madride (1947, 1948, 1949), Bogotoje (1950), Čikagoje (1954), Detroite (1964), Naujajame Džersyje (1970), Niu Heivene (1972), Istone ir Filadelfijoje (1977), Niujorke (1967–1982), Paryžiuje (1984), Vilniuje (1983, 1988, 1993), Maskvoje (1989), kitur.
Paprastai K.Žoromskio parodose eksponuojami jo optinio meno ir vėlyvojo kūrybos laikotarpio darbai. Jubiliejinės parodos tikslas – parodyti dailininko kūrybos retrospektyvą nuo realizmo iki optinio meno, atskleisti ryškiausius jo kūrybinių ieškojimų tarpsnius ir siekį išreikšti savąjį „aš“. Taip sumanytoje parodoje labai tinka ir eksponuojami etiudai, atskleidžiantys kūrybos proceso ypatybes, ir meistriškai nutapyti komercinio pobūdžio gėlių natiurmortai.
Jau ankstyvuosiuose K.Žoromskio darbuose atsiskleidė realistinio piešinio įvaldymas, gebėjimas savitai perteikti erdvę, šviesą. Be to, jis puikiai derino spalvas. Vėliau, išmokęs impresionizmo pamokas, K.Žoromskis studijavo spalvos ir potėpių ekspresiją. Itin įspūdingi jo juodo kolorito paveikslai. Šioje ieškojimų slinktyje nemažą vaidmenį suvaidino tapomos audringos Atlanto pakrantės.
Tik išanalizavęs įvairių meno priemonių galimybes, K.Žoromskis pasijuto galįs įsilieti į JAV meninę aplinką. Siekdamas to, dalyvavo sienų ir afišų motyvų tapymo konkursuose, tapė konceptualius, artimus fotorealizmui postmodernistinius paveikslus („23-iosios gatvės“ ciklas). Atlikęs optinių problemų tyrimus ir priartėjęs prie abstrakcionizmo („Trijų dimensijų“ serija), surado savitą optinio meno variantą. Tapymą pamažu pakeitė nauja technika – purškimas, paišymas žvake, dūmais, juostelių klijavimas.
Vertingiausią K.Žoromskio kūrybos dalį sudaro optiniai paveikslai, kuriuose jis rėmėsi lietuvių liaudies audinių raštais, interpretavo jų sandaros principus: optines savybes, ritmą ir koloritą, gausius toninius niuansus. Kompozicijos įgijo simbolinę prasmę. Tai atspindi ir paties K.Žoromskio kai kuriems paveikslams suteikti pavadinimai („Žalias griaustinis“, „Karalius Mindaugas“, „Gedimino laiškai“, „Perkūno šventykla“). Tapydamas oparto stilistika, dailininkas pasiekė meistriškumo aukštumų.
