„Tai labai neįprastas kūrinys. Muzikantams jame tenka improvizuoti, - atskleidė solistas. – Kai visą gyvenimą groji tik tai, kas padėta priešais ant pulto, tai nemenkas išbandymas. Šį koncertą su įvairiais orkestrais grojau gal jau daugiau kaip 20 sykių - kaskart jis nuskambėdavo kitaip. Tai nenuspėjama kelionė.“
- Kodėl jus traukia šiuolaikinė muzika? – paklausiau J.Moserio.
- Mane užkrėtė ja profesorius D.Geringas - tikras naujosios muzikos čempionas, grojantis ypač daug Baltijos šalių kompozitorių kūrinių.
Mokytojas ir mane supažindino su šio regiono muzika. Esu grojęs su D.Geringo violončelių ansambliu jam parašytą Anatolijaus Šenderovo kūrinį, teko atlikti kaimyninių šalių kompozitorių muzikos.
Šiuolaikinė muzika mane galutinai įtraukė, kai kūrinį man parašė viena studentė korėjietė. Bendradarbiauti su kompozitore buvo taip įdomu, kad panorau tęsti šią patirtį. Naujas kūrinys kartais gali įkvėpti labiau už klasiko šedevrą!
Pradėjau ne tik užsakinėti kompozitoriams kūrinius, bet ir dalyvauti jų atsiradimo procese. Pavyzdžiui, kai Enrico Chapela rašė man Koncertą elektrinei violončelei, nuskridau pas jį į Meksiką padėti užbaigti darbo, nes autorius vėlavo. Ši kompozicija man tapo ypač artima. Jos galima pasiklausyti „YouTube“.
- Tradicinės violončelės galimybės jūsų jau nebetenkina?
- Elektrinė ir akustinė violončelės yra du skirtingi instrumentai. Juk niekas neklausia, kam reikia saksofono, jei turime klarnetą.
Elektrine violončele galiu išgauti daugybę naujų efektų, eksperimentuoti garsu, ji yra žaismingesnė.
Tarkime, E.Chapela Koncerte susipina klasikos, roko, džiazo, klezmerių ir netgi ambientinės muzikos elementai, ištirpsta žanrų ribos.
Turbūt šiandien muzikos etiketė apskritai svarbi tik įrašų parduotuvėms. Juk kadaise ir Ludwigas van Beethovenas bei garsieji jo bendraamžiai nemanėo, kad kuria klasikinę muziką – jie tik perteikė savo vizijas. Tą patį daro šiuolaikiniai kompozitoriai.
Šandien rašomoje muzikoje vyksta nuolatinis judėjimas, randasi naujų įdomių dalykų – tai mane džiugina.
- Ko, jūsų nuomone, reikia publikai?
- Publikai rūpi ne tai, kokia muzika atliekama, o kaip atliekama, kokius įspūdžius paliks koncertas. Atlikėjas gali stipriai paveikti publiką ir grodamas Wolfgangą Amadejų Mozartą, ir W.Lutoslawskį.
Aš esu grojęs įprastinį violončelės repertuarą labai įvairiai auditorijai, keistose vietose – ne tik koncertų salėse, bet ir ligoninėse, baruose ir kavinėse, net moterų kalėjime. Norėjau, kad klasikine muzika susidomėtų žmonės, kurie nepratę lankytis koncertuose.
Kai grojau kalėjime Johanneso Brahmso dainą, kelios moterys pravirkusios išėjo. To nebuvau numatęs – maniau, kad padariau kažkokią klaidą. Tačiau vėliau pačios kalinės prisipažino, kad muzika atgaivino jų jausmus, priminė vaikus už kalėjimo sienų, gyvenimą laisvėje. Tokiais momentais supranti muzikos galią.
Šviečiamoji veikla yra ir bus svarbi mano gyvenimo dalis. Ji primena, kokia svarbi yra muzikos misija, jos emocinis poveikis.
Kiekvieną mėnesį kartą arba du groju mokyklose, nes vaikai natūraliausiai reaguoja į muziką: jei jiems nuobodu, taip ir pasakys, jeigu patiks - iškart pamatysi. Man to reikia. Koncertų salių ritualai kaskart daugmaž vienodi, o eidamas groti į mokyklą dėl nieko negali būti tikras.
- Pastaruosius vienerius metus gyvenote Niujorke. Ar tai paveikė jūsų požiūrį į muziką ir į karjerą?
- Nepaprastai. Amerikoje išmokau džiaugtis savo ir kitų sėkme. Vokietijoje mes buvome pratinami labai sunkiai dirbti ir nekreipti dėmesio į savo laimėjimus. Amerikiečiai mąsto kitaip: jie taip pat labai daug dirba, bet kur kas natūraliau reaguoja į sėkmę.
Turbūt tapau laimingesnis ten pagyvenęs. Anksčiau manydavau, kad tikri išgyvenimai muzikoje atsiranda tik per skausmą. Bet tai netiesa. Menas, kaip ir gyvenimas, yra kupinas ir dramų, ir džiaugsmo. Liūdesio nebūna be laimės.
Pelnė prestižinių premijų
J.Moseris gimė 1979 m. Vokietijoje, muzikų šeimoje. Nuo 1997 m. studijavo Berlyne pas profesorių D.Geringą.
2002 m. atlikėjas laimėjo antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta) ir specialų prizą Tarptautiniame P.Čaikovskio konkurse Maskvoje.
J.Moseris bendradarbiauja su Niujorko, Los Andželo, Berlyno, Miuncheno, Honkongo, Izraelio filharmonijų, Čikagos, Klivlando, Londono, Amsterdamo „Concertgebouw“, Tokijo simfoniniais, Bavarijos radijo ir kitais garsiais orkestrais.
Violončelininkas koncertavo su ryškiausiais dabarties dirigentais, tarp jų - R.Muti, L.Maazeliu, M.Jansonu, V.Gergijevu, Z.Mehta, P.Boulezu, G.Dudameliu, V.Jurowskiu, Ch.Thielemannu, P.Jarvi, M.Honecku.
J.Moseris rengia kamerinės muzikos programas su pripažintais smuikininkais J.Bellu ir L.Kavakosu, pianistais M.Pressleriu ir E.Axu, kitais atlikėjais.
Violončelininkas už šiuolaikinės muzikos įrašus įvertintas dviem prestižiniais „ECHO Klassik“ ir „Deutsche Schallplattenkritik“ apdovanojimais.
„I‘Culture“ koncertas rengiamas Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje išvakarėse. Tai kolektyvo, kuriame griežia Lenkijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos muzikai, dovana Europos Sąjungai pirmininkaujančiai Lietuvai.
Koncerto programoje, be W.Lutoslawskio kūrinio, skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ ir Belos Bartoko Koncertas orkestrui. Renginio pradžia 19 val.
