A.A.Jonynas garsėja ne tik savo poezija, ar Johanno Wolfgango Goethe's "Fausto" vertimu, bet ir nuoširdžia meile Vilniui – tiek smarkiai besikeičiančiam Užupiui, tiek beveik miesto centre esančiam vienam skurdžiausių Šnipiškių rajonui. Mieste poetą dažnai galima išvysti su fotoaparatu.
Todėl išgirdus apie jubiliejiniais metais turinčią pasirodyti naują poeto rinktinę Vilniaus tema nesunkiai buvo galima įsivaizduoti knygą, kurioje šalia eilių bus ir A.A.Jonyno Vilniaus fotografijos. Juk jau turime ne vieną fotografuojantį poetą – pažvelgti į pasaulį per objektyvą mėgsta ir Vladas Braziūnas, ir Sigitas Parulskis, ir Eugenijus Ališanka, ir Benediktas Januševičius.
Tačiau nors knygos "Vilnius. Upė teka apačioje" sudarytoja – fotografijos parodų ir festivalių kuratorė Eglė Deltuvaitė, o bendrautorius – ne tik tapytojas, bet ir fotomenininkas Algis
Griškevičius, fotografijų joje nerasime.
"Ore senokai sklandė mintis išleisti Vilniui skirtą knygą, kuri neprimintų turistinio vadovo ar fotografijų albumo. Norėjosi nedidelio, jaukaus leidinio, kuris atskleistų miesto tapatybę, subtilius niuansus. Jokio realizmo – tik miesto dvasia, tik poezijos ir fotografijos pokalbis, nuotaikos, sapnai", – naujosios knygos sumanymą atskleidė E.Deltuvaitė.
Vilniaus tema – ypač dažna ir ir A.A.Jonyno, ir A.Griškevičiaus kūryboje. O jų bendras kūrinys "Vilnius. Upė teka apačioje" – tai trys knygelės viename leidinyje. Kiekvienoje knygelėje – tie patys penkiolika A.A.Jonyno eilėraščių, tik skirtingomis kalbomis: lietuviškai, angliškai ir vokiškai. Tačiau A.Griškevičiaus tapybos darbai visose knygutėse skirtingi. Pervertęs leidinį skaitytojas galės pamatyti net 48 jo paveikslus.
Į Vilnių A.Griškevičius visuomet žvelgia kaip į gyvą organizmą – su savitu humoru vaizduodamas visas jo žaizdas ir gangrenas.
Pavyzdžiui, jis yra nutapęs naujųjų Karaliaus Mindaugo apartamentų sapną – jų vietoje buvusį baseiną. "Aš miesto neromantizuoju, žiūriu į jį su skaudžia ironija ir atvirais, kartais net piktokais komentarais. Nes manau, kad miesto pūlinius būtina bent pakrapštyti", kalbėjo A.Griškevičius.
Nuo pat savo kūrybos pradžios tapytojas iš skirtingų realybės fragmentų lipdo savitą Vilnių. "Vienam paveikslui galiu pasirinkti Vilniaus motyvus iš visiškai skirtingų miesto dalių. Man svarbiausia – perteikti norimą atmosferą ir nuotaiką, o ne konkretų miesto vaizdą. Juk Antanas irgi neaprašinėja Vilniaus tiesmukai. Nors jo poezijoje daugiau romantikos, o mano tapyboje – daugiau gan sarkastiško požiūrio į aplinką. Bet tokia ir yra knygos idėja – tai ne albumas ar poezijos tomelis su iliustracijomis, o skirtingų žvilgsnių į miestą derinys", – kalbėjo A.Griškevičius.
A.A.Jonynas ir A.Griškevičius drauguaja jau apie trisdešimt metų – nuo tų laikų, kai tapytojas dirbo vyriausiuoju Jaunimo teatro dailininku. "Rinkdavomės mano studijoje, rengėme fotosesijas pirmosios Juozo Erlicko knygos "Raštai ir kt." iliustracijoms. Man tuomet pozavo poetai Valdemaras Kukulas, Vladas Braziūnas ir Antanas A.Jonynas. Mus vienijo panašus humoro jausmas ir požiūris į gyvenimą, nors kūrybinės strategijos labai skyrėsi. Juk J.Erlicko ir Antano A.Jonyno kūryba nėra labai panaši", – smagią kompaniją prisiminė tapytojas ir fotomenininkas A.Griškevičius.
Tik gerokai vėliau išaiškėjo, kad A.Griškevičių su A.A.Jonynu sieja net ir giminystės ryšiai. Mat dailininko senelė iš tėčio pusės buvo dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno pusseserė.
A.Griškevičiui A.A.Jonyno poezija ne tik įdomi, bet ir artima. "Mano tapyboje nemažai literatūrinės potekstės. Akivaizdu, kad ta manoji "literatūra" su Antano literatūra turi nemažai sąlyčio taškų. Ypač savo nuotaika – tokia graudžiai ironiška. Kita vertus, galima rasti ryšį ir su teatru. Mano paveikslai – tarsi scenovaizdžiai. Jei grįžtume prie knygos, galima būtų pasakyti, kad aš sukuriu scenovaizdį, kuriame įvyksta Antano eilėraštis, jo sukurta mizanscena", – šypsodamasis baigė pokalbį A.Griškevičius.
