Artumas šiurkščiame pasaulyje
23 metų T.Kavtaradzė šiemet baigė kino dramaturgijos studijas Muzikos ir teatro akademijoje. Nacionaliniame dramos teatre vaidinama jos pjesė „Namisėda”, režisuota Gabrielės Tuminaitės.
Teklės kūryba – jaunųjų balsas, nes jis autorei geriausiai pažįstamas. Jos pjesę „Keletas pokalbių apie (Kristų)” spektaklio link veda režisierius Tadas Montrimas, studijuojantis Maskvoje.
Pjesė parašyta kaip pokalbių fragmentai, kuriuos sieja netiesiogiai narpliojama tema – neprarasti savo artimo, ištarti jam, kad jis yra brangus.
Per skaitymus žiūrovai sėdėjo ant ratu sustatytų kėdžių, o aktoriai buvo to rato dalis. Personažai, kurie kalbėjosi, nesėdėjo greta. Taip ir bendravo apie artumo ilgesį per atstumą.
Tema nuskambėjo naujai, ypač šiuolaikiniame teatre, kuris šiurkštėja. Nepasakysi, kad „Keleto pokalbių...” herojai labai meilūs. Anaiptol. Jie kalba kasdieniu atšiauriuoju būdu, pro kurį prasišviečia trapūs, jautrūs, nelengvai ištariami troškimai, jausmai.
Menininkas pjesės paviršiuje
32 metų G.Labanauskaitės dramaturgijos rašymo patirtis – solidžiausia. Ji yra parašiusi ne tik pjesių, pastatytų keliose šalyse, bet ir disertaciją apie dramaturgijos konstravimo būdus.
Gabrielės pjesę „Žvaigždžių kruša” Kaune buvo pastatęs Gintaras Varnas su savo studentais, Yanos Ross režisuoti „Raudoni batraiščiai” – Nacionalinio dramos teatro repertuaro dalis.
G.Labanauskaitės pjesėje „Jeigu” veikia menininkas ir jo šeima. Dramaturgė vaizduoja jų aplinką ir vertybių kaitą nuo sovietmečio iki dabarties. „Jeigu” pasirinko jauna režisierė Loreta Vaskova.
Pjesės pavadinimo žodis it lemtingas užkeikimas iškilo virš autorės ir trupės pastangų. Jeigu autorei menininko laisvės ir nelaisvės tema būtų iš tiesų skaudžiausia! Jeigu ji į vienos šeimos biografiją nesukrautų visko, kas matyti paviršiuje, kai keičiasi laikai! Jeigu pjesėje būtų ne šuoliuojama per istorines (laikraštines) situacijas, o nors kiek savičiau pažvelgiama į tai, kas dedasi prievartaujamo ir gundomo menininko sieloje!
Iš „Jeigu” skaitymo stipriausią įspūdį paliko rami ir ori Rimanto Bagdzevičiaus laikysena. Aktorius skaitė pagrindinio herojaus dailininko Rimo vaidmenį ir nedarė iš jo didvyrio, kai jis, paauglys, atsisakė piešti Leniną. Nedarė ir padugnės, kai šis žmogus, gyvenimo visiškai sužlugdytas, nesidomėjo Sausio 13-osios tankais ir prasigėręs voliojosi prišlapintame guolyje.
Bendrabučio niuansai
29 metų poetas M.Nastaravičius į kūrybą teatrui atėjo su „Paukštyno bendrabučiu” – pjese, kurią Klaipėdos jaunimo teatre pastatė Valentinas Masalskis.
Nacionaliniam dramos teatrui M.Nastaravičius rašo „Demokratiją”. Ją režisuoti pasirinko Paulius Ignatavičius.
Demokratija, apie kurią pasakoja M.Nastaravičius, plėtojama daugiabučio laiptinėje, kur nuolat dingsta elektra.
Pagrindinis namo ir pjesės žmogus – elektrikas Algis, nes jis vienintelis žino, kaip „padaryti tvarką”. Ir elektros skydinėje, ir viso namo gyvenime.
Per laiptinę ir jos kaimynus, per elektriko virtimą kone fiureriu dramaturgas, režisierius ir aktoriai ketina parodyti visuomenę. Aišku, tai groteskas. Aišku, situacijos be galo juokingos, t. y. dramaturgo taikliai surašytos, universalios.
Dar aišku, kad „Demokratija”, kurios centre atsiduria elektrikas, neapsieina be rusiškų keiksmažodžių gausos. Bent jau Algirdas Gradauskas, energingai vaidinęs Algį, pakomentavo, kad aktoriai praturtino pjesės keiksmų krioklį „maždaug penktadaliu”.
Bet visi supranta, kad iki premjeros reikės ir vaidinimą sutvarkyti, kad „Demokratijos” prasmė nepasimestų.
Tokie niuansai. Šis žodis greta keiksmų mėgstamiausias profesinis elektriko Algio terminas, kuris, tikėtina, paplis kaip spektaklio ženklas.
