Jau nuo rugsėjo LVSO kviečia publiką į pripažintų solistų ir dirigentų koncertus, pristato intriguojamas programas, kuriose skamba etapiniai klasikų kūriniai.
Nikolajus Luganskis, Gidonas Kremeris, Sergejus Nakariakovas, Lukas Geniušas, Andrius Žlabys – tokį menininkų žvaigždyną orkestro sukakties proga maestro pavyko prisivilioti į sostinės Kongresų rūmų sceną, rašo „Lietuvos rytas".
Kitą savaitę į ją įžengs operos solistai, kokius viename spektaklyje suburtų ne kiekvienas Europos teatras. Į Kongresų rūmus grįš naujausias LVSO ir „Vilnius City Opera“ darbas – Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Visos jos tokios“. Ji žada naujų nekasdienių pažinčių ir muzikos spalvų.
Tačiau G.Rinkevičiaus ir jo vadovaujamo kolektyvo nuotaikos ne tokios šventiškos, kokios galėtų būti.
„Norime, kad 25-asis sezonas ilgam įsimintų. Tačiau mane stebina publikos požiūris. Tarkime, pasaulinės fortepijono žvaigždės N.Luganskio koncerte salė nebuvo pilna, nors bilietai kainavo nebrangiai – 30–70 litų. O juk šis solistas koncertuoja tik pasaulio muzikos sostinėse su geriausiais orkestrais. Suabejojau, ar klausytojams svarbi meno kokybė.
Gruodžio 13-ąją su LVSO pasirodys svarbiausiuose operos teatruose dainuojantis rusų bosas Michailas Kazakovas ir žymi smuikininkė Aliona Bajeva, bet vėlgi nematau didelio publikos susidomėjimo šiuo renginiu. Nežinau, kuo tai paaiškinti.
Maniau, kad lietuvių klausytojai yra patys supratingiausi ir imliausi, bet šie abejingumo simptomai kelia nerimą. Atrodo, pramogos, komercinių televizijų laidos ėmė gožti tikro meno poreikį“, – kalbėjo G.Rinkevičius.
– Gal klasikinė kultūra apskritai traukiasi ir reikia su tuo susitaikyti? – paklausiau G.Rinkevičiaus.
– Suabsoliutinti negalima. Tiesiog būna jos atoslūgiai, bangos, kuriuos lemia ir valdžios požiūris į kultūrą.
Norint atsispirti populiariajai kultūrai, reikia rimtosios kultūros valstybinės apsaugos. Tačiau, kaip matome, Lietuvoje kultūrai net nenorima grąžinti to, kas buvo iš jos atimta per krizę.
Tikėjausi, kad nauja valdžia skubiai atkurs, kas buvo prarasta. Tai nepadaryta iki šiol.
LVSO tai didelis galvos skausmas, nes norime ir turime teisę solidžiai minėti sukaktį.
Dėjau daug pastangų, kad gautume paramos bent sezono koncertams, bet net premjero Algirdo Butkevičiaus pažadai liko bevaisiai. Ratas apsisuko – buvau vėl nusiųstas pas kultūros ministrą Šarūną Birutį, kuris pasirodė bejėgis.
Tarsi visi daro tai, ką gali, bet kas tuomet kaltas dėl užsitęsusio kultūros sunkmečio, kodėl nepriimami sprendimai?
Kalbos, kad nėra pinigų, neatrodo rimtos. Kultūrai reikia juokingų sumų, palyginti su tuo, kiek išleidžiama įvairioms biurokratinėms reikmėms.
– Norėjote išimties savo vadovaujamam orkestrui?
– Per 25 metus mes jos nusipelnėme savo programomis ir meniniu lygiu.
Daug kas gal pasakys: „Tegu nerypauja, bet užsidirba patys.“ Dabar taip ir darome. Turime groti daugybę komercinių koncertų, kad pristatytume solidžius jubiliejinius projektus.
Per artėjančią naujametę savaitę, manau, surinksime lėšų tiek, kiek uždirbame per tris mėnesius. Dalis jų teks patalpoms išlaikyti.
Jei negalėtume išnuomoti Kongresų rūmų salės, mūsų veikla būtų neįmanoma – dar 2009-aisiais būtume nutraukę veiklą.
Manau, toks požiūris į orkestrą nėra teisingas. Bet kurioje šalyje simfoniniai koncertai yra nuostolingi. Valstybė sprendžia, ar jai reikia rimtosios muzikos.
– Nuo susikūrimo jums su LVSO tikrovė nuolat kaišiojo pagalius į ratus. Tačiau visada darėte tai, ko norite patys.
– Tai ir teikia pasitenkinimą. Mano, kaip menininko, gyvenimas yra labai įdomus. Galiu laisvai rinktis programas Lietuvoje ir dirbdamas su kitu savo vadovaujamu orkestru Novosibirske, kur pastatyta nauja puiki koncertų salė.
Turiu daugybę įvairių koncertų. Šiemet dirigavau Niujorke, Seule, kitos savaitės pradžioje pasirodysiu Izraelyje su Jeruzalės radijo simfoniniu orkestru.
Tikiu, kad ir LVSO muzikantams meniniu atžvilgiu dirbti yra įdomu. Tik norisi, kad jų gyvenimas nebūtų toks sunkus, kad darbas būtų vertinamas.
Orkestras dirba iš tikrųjų daug, o ikikrizinių atlyginimų atkurti nėra iš ko.
„Vilnius City Opera“ trupė ne turi nė tiek – ji viską daro nuo nulio, tik savo jėgomis. Jei ne rėmėjai, nebūtume sukūrę nė vieno spektaklio. Šie projektai – svarbi LVSO veiklos dalis.
Apmaudu, kad valdžios požiūris į šios trupės ir jos vadovės Dalios Ibelhauptaitės įdirbį neadekvatus. „Vilnius City Opera“ seniai turėjo būti visavertis miesto arba valstybinis teatras. Solistų jai galėtų pavydėti kitos Europos sostinės.
Deja, nei savivaldybė, nei Kultūros ministerija šios trupės projektų nefinansuoja.
– Ar jums neatrodo, kad jau 25 metus kalbamės apie tuos pačius dalykus?
– Atsainus požiūris į kultūrą Lietuvoje nesikeičia. Vis mažėja žmonių, kurie ryžtųsi priimti atsakingus, toliaregiškus sprendimus. Kūrybiškumą gožia baimė kam nors neįtikti.
O juk turėtume žiūrėti dešimtmečius į priekį, galvoti, ką paliksime ateities kartoms.
Dabar labai svarbu rūpintis nauja koncertų sale. Jos reikalai per lėtai juda į priekį. Su šia sale sieju LVSO ateitį.
Grįš iš užsienio
Po virtinės ryškių jubiliejinių koncertų lapkričio 26–30 d. LVSO su „Vilnius City Opera“ parodys keturis D.Ibelhauptaitės režisuotus W.A.Mozarto operos „Visos jos tokios“ spektaklius.
Projekte ir trupėje debiutuos izraelietė R.Frenkel, dainuojanti W.A.Mozartą daugelyje Europos ir JAV operos scenų. Viešnia kurs Dorabelos vaidmenį.
Pirmą kartą per savo karjerą intrigantę Despiną scenoje įkūnys L.Bendžiūnaitė. Pastaruoju metu ši solistė dainavo Švedijoje, o nuo kito sezono dirbs Štutgarto teatre Vokietijoje.
Ferando partija projekte debiutuos E.Montvidas, grįžęs į gimtinę iš Londono. Ten tenoras kūrė pagrindinius vaidmenis „Covent Garden“ ir Anglijos nacionalinės operos scenose.
Spektakliai leis dar kartą pasigėrėti stilingu Vokietijoje dirbančios V.Kaminskaitės (Fiordilidži) dainavimu, K.Smorigino (Giuljelmas) ir T.Girininko (Don Alfonsas) balsais bei scenos išdaigomis.
