Šį orkestrą 2011 metais įkūrė Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje. Kolektyvas jau pasirodė svarbiausiose Europos koncertų salėse Londone, Berlyne, Briuselyje, Madride bei Rytų partnerystės šalių sostinėse. Šiemet jis prisistato Skandinavijoje, Baltijos šalyse ir Ukrainoje.
- Ką reiškia diriguoti tokiam margam, suburtam iš skirtingų regionų ir temperamentų muzikantų, orkestrui? – paklausiau L.Borowicziaus.
- Tuo šis projektas ir yra unikalus. Kita vertus, šiais laikais beveik neliko vienos tautybės atlikėjų orkestrų – visuose groja skirtingų kultūrų, regionų, tautybių žmonės. Juos vienija muzika. O „I, Culture“ artistai muzikai atsidavę gal net labiau už kitus – į šį orkestrą jie pateko po didžiulės atrankos.
Tai geriausi savo šalių jauni atlikėjai, trokštantys atiduoti visą savo laiką ir energiją muzikai. Daugelis jų netrukus įsilies į solidžius profesionalų orkestrus, kai kurie juose jau dirba.
Dalį orkestrantų pažinojau iš anksčiau, nes esu dirigavęs jų kolektyvams. Tačiau prie „I, Culture“ dirigento pulto stosiu pirmą kartą.
Diriguoti jaunimo orkestrams – visada didelis išbandymas. Jie trykšta išskirtine energija ir entuziazmu, užkrečia savo jaunyste ir dirigentą. Tai fantastiškas pojūtis.
Vilniuje sieksime surengti geriausią, koks įmanomas, koncertą, pristatyti geriausią muziką.
- Tačiau repeticijoms turite tik savaitę. Ar to užteks?
- Visi pasaulio orkestrai programas paprastai parengia per savaitę, bet ties starto linija ne visada būna taip gerai pasirengę kaip „I, Culture“. Mums nebereikia mokytis partijų, studijuoti muzikos – mes ją interpretuojame, nes viskas yra išmokta namuose.
„I, Culture“ projektas – tai ir pamoka jaunimui, kaip išgyventi moderniame pasaulyje. Šiandien viską reikia daryti greitai arba atsisveikinti su savo profesija. Dabar projektinių muzikos kolektyvų pasaulyje yra kur kas daugiau negu etatinių ir jų lygis tikrai aukštas.
„I, Culture“ repeticijose mes negalime filosofuoti – turime įtemptai dirbti, kad per trumpą laiką susigrotume ir gerai pasirengtume koncertui. Jei netikėčiau, kad tokiomis sąlygomis įmanoma aukšta muzikavimo kokybė, nesiimčiau šio darbo.
Man atrodo, kai turi per daug laiko apmąstymams, atliekama muzika nuo to netampa įdomesnė. Būna, kad koncertuodamas su garsiais Europos orkestrais turiu tik vieną dieną repeticijoms, bet koncertai puikiai pavyksta.
Darbas su „I, Culture“ man - ir iššūkis, ir malonumas, nes šis kolektyvas yra atviras naujoms idėjoms, pažintims su kompozitoriais ir negirdėtais kūriniais.
- Kokia bus Vilniaus koncerto programa?
- Ji atskleis šio orkestro galimybes ir kartu praplės muzikantų akiratį. Aš laimingas, kad jaunimas galės prisiliesti prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ir įdomios jo asmenybės – atliksime šio kompozitoriaus simfoninę poemą „Miške“. Tikiu, kad muzikantams tai bus impulsas papasakoti apie šią muziką kitiems, prisidėti prie jos sklaidos.
Man pačiam M.K.Čiurlionis - vienas įstabiausių menininkų, sukūręs unikalų vaizdų ir garsų pasaulį. Jo muzika, daile ir literatūrine kūryba domiuosi nuo studijų metų. Mane suintrigavo ir šio kompozitoriaus bei tos pačios epochos lenkų muziko Mieczysławo Karłowicziaus kūrybos paralelės.
Iki šio nedirigavau M.K.Čiurlionio, bet klausiausi jo muzikos įrašų. Bandysime laikytis jos interpretavimo tradicijų. Orkestras taip pat atliks Belos Bartoko Koncertą orkestrui.
Nekantriai laukiu ir susitikimo su būsimo renginio solistu Vokietijoje gyvenančiu violončelininku Johannesu Moseriu. Jis su mumis gros vieną svarbiausių XX amžiaus kūrinių violončelei – lenko Witoldo Lutosławskio, kurio 100-metį šiemet minime, Koncertą.
J.Moseris aistringai propaguoja šiuolaikinius kūrinius. Tie, kurie domisi violončelės muzika, šį solistą puikiai žino. Jo įrašai fantastiški. Tai vienas ryškiausių jaunosios kartos violončelininkų.
Dar neseniai buvau nusiminęs dėl atšauktų mano vadovaujamo Lenkijos radijo simfoniniu orkestro ir J.Moserio įrašų. Tačiau likimas suteikė mums naują galimybę pamuzikuoti kartu Vilniuje.
Diriguoja koncertuose ir spektakliuose
Muzikinę karjerą L.Borowiczius pradėjo gimtojoje Varšuvoje. F.Chopino muzikos akademijoje baigė simfoninio ir operinio dirigavimo studijas, 2002–2006 m. buvo lenkų dirigentų A.Wito (Lenkijos filharmonijoje) ir K.Kordo (Nacionalinėje operoje Varšuvoje) asistentas. Nuo 2007 m. vadovauja Lenkijos radijo simfoniniam orkestrui.
L.Borowiczius taip pat dirigavo Londono karališkosios filharmonijos ir BBC Škotijos simfoniniam orkestrams, Berlyno „Konzerthausorchester“, Vokietijos šiaurės radijo filharmonijos orkestrui Hanoveryje ir Vidurio Vokietijos radijo simfoniniam orkestrui Leipcige, Vienos „Volksoper“, Marselio operos, Milano „I Pomeriggi Musicali“, Diuseldorfo, Prahos ir daugeliui Lenkijos simfoninių orkestrų.
Dirigentas bendradarbiauja su Varšuvos, Lodzės, Krokuvos, Bilbao operomis, „Komische Oper Berlin“, pasirodė G. Rossini festivalyje Pezare, Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje, L.van Beethoveno Velykų festivalyje Varšuvoje.
Maestro yra prikėlęs naujam gyvenimui G.Bacewicz operą „Karaliaus Artūro nuotykiai“, G.Donizetti „Maria Padilla“ ir kitus užmirštus kūrinius.
2007 m. L.Borowiczius pelnė prestižinį apdovanojimą „Paszport Polityki“ („Politikos pasas“), įsteigtą Lenkijos dienraščio „Polityka“. 2009 m. specialų apdovanojimą jam skyrė Vokietijos kritikai.
L.Borowicziaus įrašus leidžia „Chandos“, „Deutsche Grammophon“, „Naxos“, „Hyperion“. Jo diriguojamo Londono karališkosios filharmonijos orkestro ir tenoro P.Beczalos plokštelė „Heart’s delight“ Lenkijoje tapo „auksine“.
