Tarptautinis K.Stanislavskio fondas – unikali organizacija Maskvos teatrinėje erdvėje, viena iš nedaugelio, vis dar nesiekiančių tiesioginio pelno ir besirūpinanti aukštu programų meniniu lygiu. Šių metų festivalyje greta E.Nekrošiaus spektaklių pristatomi ir vokiečių režisieriaus Martino Wuttke's, prancūzo Luco Bondy, belgo Luko Percevalio naujausi darbai. Tik ūmi aktoriaus Klauso Marios Brandauerio liga sutrukdė parodyti režisieriaus Peterio Steino spektaklį. Festivalio programą prasmingai praturtino ir geriausi Maskvos P.Fomenkos studijos, S.Ženovačiaus studijos, J.Vachtangovo, A.Puškino ir kitų teatrų spektakliai.
K.Stanislavskio fondas sudaro galimybę pamatyti festivalio spektaklius ne tik teatro kritikams, teoretikams, pripažintiems režisieriams ir aktoriams, bet ir jauniesiems kūrėjams, bei teatrinių mokyklų studentams. Tai, kad visuose spektakliuose didžiąją dalį žiūrovų sudarė ne atsitiktinė publika, sukurdavo išskirtinę, kūrybai scenoje palankią atmosferą. Be abejo, tai ir įpareigojo lietuvių aktorius, nes jų vaidyba buvo vertinama ne tik emocionaliai, bet ir profesionaliai, suprantant ir analizuojant kiekvieną sceną ar ištartą žodį.
Rašančių apie E.Nekrošiaus spektaklius kritikų dėmesys visada krypdavo ne tiek į režisūros ar aktorių vaidybos aspektus, kiek į filosofines prasmes, emocines teatro, kaip meninės išraiškos priemonės, galimybes. Straipsniai ir atsiliepimai internetiniuose puslapiuose po „Rojaus“ liudija, kad spektaklis pasiekė žiūrovus, privertė juos susimąstyti ir nepaliko abejingų.
„Taip nerūpestingai apie perėjimą iš žemiškojo ir kūniškojo į amžinąjį ir nekūniškąjį, atrodo, dar nepasakojo niekas. Bet kaipgi kitaip apie tai pasakoti? Juk ne apie mirtį čia mąsto E.Nekrošius, o apie tai, kad "Rojus yra!". Šiuo džiaugsmingu šūktelėjimu baigiasi jo tobulas, paprastas ir rafinuotas pasakojimas apie Dante's poemą.“ (A.Karasis)
„Rojaus būsena perteikiama paprastų metaforų serija (...) Paskutinė Beatričės replika „Rojus yra“ žiūrovams sukelia šypsena savo naivumu, bet sykiu priverčia prisiminti tai, kad Rojuje ne viskas paprasta. Režisūrinių sprendimų minimalizmas nuosekliai atitinka bendrą sumanymą. Džiugina, kad E.Nekrošius grįžo prie savo sėkmės formulės: poetinis besiužetiškumas, trumpas spektaklis, paprastumas ir metaforų minimalizmas su minimaliu tekstu. Ir tada viskas pavyksta – kaip „Giesmių giesmėje“, taip ir „Rojuje“. (J.Ponamariovas)
„E.Nekrošiaus „Rojus" pripildytas šviesos ir oro, kaip ir visi jo spektakliai be išimties. Ir aktoriai kaip baikštūs paukštukai gyvena jame nuolat judėdami. Žmogus - kaip mažas demiurgas, Dievo atvaizdas. E.Nekrošius labai subtiliai ironizuoja šią žmogišką pagundą – įsivaizduoti save kūrinijos vainiku. Jo „Rojus“ tai – magijos seansas su paslapties atskleidimu. Žinomas teatro Copperfieldas – Nekrošius, šį kartą mielai atskleidžia savo fokusų paslaptis. Šį kartą jokių slaptų prasmių: viskas be galo paprasta. E.Nekrošius, kuriam visiems laikams prilipo rūstaus lietuvio pravardė, iš tikrųjų pasirodė kur kas optimistiškesnis už patį Aleksandrą Puškiną, kuris tikėjo ramybe ir valia, bet niekada – laime.“ (K.Pavliučenko)
„Anot Dante's, pamatyti Rojų gali tik ištvermingi širdimi ir pasitikintys savimi. Tokio E.Nekrošiaus anksčiau nepažinojome. Tokį Dantę sutikome pirmą kartą trečiojoje „Dieviškosios komedijos“ dalyje – E.Nekrošiaus spektaklyje „Rojus“. Gilus sapnas, į kurį pasinerdavo žiūrovai ankstesniuose režisieriaus spektakliuose, baigtas. Nežemiškas švytėjimas nušvietė skaidrią kaip šaltinio vanduo istoriją apie žmogų Dieve.“ (L.Lučkinas)
„Rojus“ – juvelyriškai tikslus, perregimos kristalinės struktūros spektaklis. Jis tikrai primena brangakmenį grynuolį. Ir įspūdį jis palieka atitinkamą – šviesus liūdesys arba karti tragiška išmintis. Tai jau pagal kiekvieno pasirinkimą.“ (Iš žiūrovų atsiliepimų)
Net vietos teatro darbuotojus stebino Maskvos teatralai, po spektaklių užtvindydavę užkulisius, kad padėkotų E.Nekrošiui už gurkšnį tikro teatro, kurio jie vis labiau pasigenda savo scenose. O jaunieji rusų aktoriai ir studentai godžiai bendravo su „Meno forto“ jaunimu. Jie su neslepiamu pavydu pasakojo, kad net legendiniame Maskvos Dailės teatre (MChAT) iš repertuaro išbraukiami įdomūs eksperimentiniai jaunų režisierių darbai, jeigu į juos nepavyksta parduoti visų bilietų.
Dar viena kilni ir nelengva K.Stanislavskio fondo misija – atstatyti apleistą K.Stanislavskio šeimos sodybą Liubimovką. Čia legendinis rusų aktorius ir režisierius leisdavo vasaras ir repetuodavo specialiai pastatytame paviljone. Prieš porą metų šioje istorinėje vietoje E.Nekrošius pradėjo repetuoti „Dieviškąją komediją“. O šiemet rengėjai suteikė galimybę kelias dienas čia pratęsti rugsėjį Italijoje pradėtą darbą – naujojo spektaklio pagal Senojo Testamento Jobo knygą repeticijas. Tai buvo ir dar viena dovana Maskvos teatralams, nes dvi repeticijas galėjo stebėti specialiai į užmiestį atvežti išrinktieji. Vos prieš mėnesį baigtame restauruoti sodybos vasaros teatre telpa ne daugiau kaip 5o žiūrovų. Planuojama, kad naująją premjerą „Meno fortui“ pavyks išleisti Lietuvoje jau kitų metų pradžioje.
Kol kas „Meno fortas“ Vilniaus žiūrovus nudžiugins „Dieviškąja komedija“ lapkričio 29 d. ir „Rojumi“ gruodžio 22 d. Gruodžio 14-ąją „Dieviškoji komedija“ viešės Klaipėdoje. O gruodžio 6, 7 dienomis teatras kviečia visus suspėjusius įsigyti bilietus atsisveikinti su legendiniu E.Nekrošiaus „Hamletu“.
