Du dešimtmečius JAV gyvenantis legendinis dainininkas V.Daunoras į tėvynę grįžta retai.
„Tai sunkios, bet džiugios kelionės”, – prisipažino 76 metų operos solistas, kuriam diagnozuota Parkinsono liga.
Praėjusiais metais V.Daunoras lankėsi gimtojoje Žagarėje. Čia, pasak jo, bene pirmąjį kartą gyvenime buvo sutiktas itin šiltai. Dėmesio V.Daunoras nestokoja ir šios viešnagės metu – keliems mėnesiams jį į Lietuvą atviliojo siekis rinkti medžiagą atsiminimų knygai.
Lietuvoje buvo ujamas
– Ar ilgam sugrįžote į Lietuvą? – „Lietuvos ryto” žurnalistė paklausė V.Daunoro.
– Būsiu porą mėnesių. Renku medžiagą savo knygai, lankausi įvairiose vietose, kalbuosi su žmonėmis.
Turiu nuspręsti, kada knyga išeis. Neieškau jai rėmėjų – galbūt išleisiu savo lėšomis.
Žinau, kad man liko trumpa distancija. Bet aš pagonis. Nuo Konservatorijos laikų domiuosi pagonybe. Tai mano gyvenimo būdas, todėl nieko nebijau.
– Ar nesigailite emigravęs už Atlanto?
– Ne. Aš dainininkas. Lietuvoje buvau ujamas. Visi mano sumanymai, kurie aktualūs ir šiandien, buvo nubraukti.
Man buvo tiesiai pasakyta: „Jei imtis šių dalykų norėtų kas nors kitas, nebūtume prieš, o jūs esate beprotis. Jūsų vieta psichiatrijos gydykloje. Jūs viską turite ir dar purkštaujate.”
Buvau patekęs į didelę sovietų valdžios nemalonę. Daug kas nežino, kaip aš gyvenau Lietuvoje. Atsiminimuose turbūt ir apie tai parašysiu.
– Bet jūs išvykote, kai viskas keitėsi į gera?
– Kodėl išvykau iš Lietuvos jau nepriklausomybės laikais? Juk buvau ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
Galėčiau papasakoti žiaurių dalykų, bet ne dabar, ne ekspromtu. Man atsivėrė lietuvio charakteris, kurį pažinau ir Amerikoje, ir Anglijoje, ir kitur.
Amerikoje patyriau pasitenkinimą kaip dainininkas.
Atlieka misiją dėl vaikų
V.Daunoro grįžimas į gimtinę neliko nepastebėtas ir šįsyk.
Prieš savaitę jis dalyvavo Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje surengtame vakare „Lietuvos meno riteriai”.
Vakaras buvo skirtas Lietuvos operos patriarchui Antanui Sodeikai ir jo broliams – garsiems muzikams Stasiui ir Stepui Sodeikoms – atminti. Jis sulaukė daugiau publikos, nei tilpo muziejaus svetainėje.
V.Daunoras renginyje nustebino gerbėjus tiek savo sklandžia kalba, tiek tvirta laikysena, nes jau niekam ne paslaptis, kad jis serga Parkinsono liga.
„Mano gyvenimo atkarpa yra aiški. Liga daro savo darbą. Geriau niekam nematyti, kai man būna blogai, – neslėpė maestro. – Atėjo laikas atlikti savo misiją vaikams ir anūkams.
Noriu, kad jie žinotų, kaip gyveno senelis, kaip juos mylėjo ir kiek daug savo gyvenime statė ant kortos.”
Pažino gaujas ir badą
V.Daunorą ir į Sodeikoms skirtą vakarą atvedė noras grąžinti savotišką gyvenimo skolą.
„Visą laiką ieškojau progos padėkoti savo pirmajam vokalo mokytojui Stasiui Sodeikai (1897–1981), kuris padarė mane dainininku”, – ištarė V.Daunoras. Tai nustebino net operos žinovus, kurie nežinojo šio fakto.
Artistas papasakojo apie sunkius laikus, kai būdamas 14-os pėsčiomis iš Žagarės atėjo į Vilnių mokytis muzikos. Tada niekas netikėjo, kad iš jo, „iš tokio valkatos”, kas nors išeis.
„Gyvenau Šv.Kazimiero bažnyčios požemiuose su įvairia publika. Rinkdavau gaujos vadui nuorūkas, džiovindavau tabako likučius ant skardos ir vyniojau į cigarečių popierių.
Dukart bėgau iš Vilniaus dėl sunkių sąlygų, bet S.Sodeika sugrąžindavo mane atgal – sakė, kad turiu mokytis”, – atgaivino jaunystės dienų nuotykius V.Daunoras.
Neišdilo iš jo atminties ir pirmojo viešo koncerto įspūdžiai.
„Kad žmoniškai atrodyčiau, S.Sodeika man atidavė savo švarką, marškinius, kaklaraištį, batus. Tais laikais aš avėjau dantų milteliais balintais sportbačiais, nesiskirdavau su žydiška kepuraite su snapeliu.
Prieš koncertą gavau pas Sodeikas ir lėkštę sriubos – tada ji man atstojo bet kokius pinigus. Kartais būdavau tris dienas nevalgęs – negalėdavau dainuoti.
S.Sodeika stebėdavosi, kad atrodau fiziškai stiprus, bet nesulaikau kvėpavimo. Tačiau tąkart koncerte sulaukiau pasisekimo”, – prisiminė V.Daunoras.
Bosą išgelbėjo „sodeikynas”
Anot V.Daunoro, net garsusis tenoras Luciano Pavarotti įvertino S.Sodeikos triūso vaisius. Kai V.Daunoras stažavosi „La Scala”, italas teiravosi, pas ką jis mokėsi, mat S.Sodeika mokęs panašiai kaip „La Scala” pedagogai.
„Už viską, ką pasiekiau gyvenime, esu dėkingas „sodeikynui”, – šypsodamasis kalbėjo menininkas. – S.Sodeika pirmasis mane išmokė dainuoti, po to sekė profesorius Antanas Sodeika.
Muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas Erdvilas Sodeika išgelbėjo, kai turėjau nemalonumų su valdžios atstovais. Medikas Antanas Sodeika išgydė, kai grėsė balso stygų paralyžius.
Galbūt nieko iš manęs nebūtų likę, jei ne jie. Klasės draugai man sakydavo, kad dirbsiu paštininku Žagarėje, vesiu kaimietę, turėsiu karvę, paršą, išgėrinėsiu, o jie bus inžinieriai. Kai susitikome po 50 metų, jiems tai priminiau.”
V.Daunoras – artistas iš didžiosios raidės
Edmundas Gedgaudas
Muzikos kritikas
„Kad ir ką sakytume apie V.Daunorą, viskas bus tik interpretacijos, prielaidos, spėlionės. Tai sudėtingesnė asmenybė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Rašydamas memuarus jis gali ir pamitologizuoti, nes jau išvykdamas tikėjo, atrodytų, mažai tikėtinais dalykais. Kur rastumėte artistų pasaulį be intrigų? Gal toks jis net atrodytų sterilus ir netikras. Įdomu, kiek V.Daunoras bus atviras rašydamas apie savo gyvenimą JAV, kur jo niekas taip, kaip Lietuvoje, nebestebėjo? Bet kuriuo atveju tai bus artisto iš didžiosios raidės memuarai. Nemačiau ir turbūt negirdėjau geresnio Pilypo II „Don Karle” už jo įkūnytą. 1981-ųjų nepamirštamame „Don Karlo” spektaklyje L.Truikio scenovaizdžiai, J.Aleksos muzikinė interpretacija ir V.Daunoro Pilypas II kūrė stulbinamai vientisą visumą, švytinčią it sunkiai pasiekiama viršūnė. Tragedijos didybė, kokią šiandien vargu kur aptiksi.”
Karjerą baigė prieš aštuonerius metus
V.Daunoras gimė 1937 m. vasario 1 d. Žagarėje. 1954–1958 m. dainavo liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva”.
1960 m. solistas debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1962-aisiais baigė tuometę Valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija).
1966–1968 m. V.Daunoras stažavosi Milano teatre „La Scala”, dainavo „Rigolete” su L.Pavarotti. Po stažuotės tapo Konservatorijos dėstytoju, 1983 m. – profesoriumi.
Dainininkas yra M.Glinkos (1962 m.) ir P.Čaikovskio (1966 m.) konkursų Maskvoje laureatas, Tulūzos konkurso Prancūzijoje (1971 m.) nugalėtojas.
Tarp ryškiausių V.Daunoro operos vaidmenų – Pilypas II „Don Karle”, Mefistofelis „Fauste”, Bazilijus „Sevilijos kirpėjuje”, Greminas „Eugenijuje Onegine”, Monteronė „Rigolete”, karalius Henrikas „Lohengrine”.
Gastroliavo Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Kanadoje, Egipte, JAV.
1988 m. V.Daunoras dalyvavo Sąjūdžio veikloje, po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo iš jo pasitraukė.
1993 m. emigravo į JAV – dainavo nedideles partijas „Metropolitan Opera”, Hjustono „Grand Opera”. 2005 m. baigė karjerą.
2000 m. V.Daunoras apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
