„Šios būtybės apsuko galvą dar negimus mano antrajai dukrai. Tai
prasidėjo gal prieš šešerius metus. Pirmąją lėlę gavau dovanų
gimtadienio proga nuo vyresnėlės dukters Beatričės. Ji pastabi ir matė,
kaip jos mama „tirpsta“ parduotuvėse prieš kiekvieną interjerinę lėlę.
Paskui sesuo paprašė rekonstruoti jos seną lėlę. Tada ir suvirpėjo
visos sielos stygos. Supratau, kad turiu pabandyti sukurti savąją
lėlę“, - sako R.O.Danielienė.
Kiek sukūrė lėlių, menininkė neskaičiavo - gal jau pusšimtį, gal
daugiau. Kiekviena jų - išskirtinės mimikos, judesių, pasakojanti savo
istoriją.
Iš pradžių R.O.Danielienė bandė pati kurti lėles, tačiau trūko
patirties. Nemažai naudingos informacijos, žinių ir meistriškumo ji
įgijo žymios Rusijos lėlininkė Jekaterinos Gusevos kursuose.
Įdomių temų jai pasiūlo penkerių metų dukra Elžbieta. Kitos
idėjos gimsta paprasčiausiai stebint žmones gatvėse, parkuose,
autobusuose.
„Naują idėją ilgai nešioju galvoje. O kai išsirutulioja tikrasis
paveikslas, prasideda techniniai ir inžineriniai dalykai -- sėdės lėlė
ar stovės, kokios konstrukcijos ją laikys, iš polimerinio mplio ar kitos
medžiagos ją kursiu, kaip apvilksiu. Pastebėjau, kad mano lėlės --
didelės išdykėlės. Neretai jos tampa ne tokios, kokias planavau. Jos
žaidžia su manimi ir diktuoja savas sąlygas, bet man tai patinka“, --
sako R.O.Danielienė.
1973 metais Klaipėdoje gimusi R.O.Danielienė mokėsi Adomo Brako vaikų
dailės mokykloje, baigė studijas Vilniaus Dailės akademijos Vizualinio
dizaino katedroje.
Ji surengė kelias tapybos paroda. Lėlių paroda - pirmoji.
„Lėlių kūrimas - tai toks didelis stebuklingas dalykas, kurio negaliu
liautis dariusi. Tai liga, kuria susirgusi jaučiuosi laiminga“, -
sako parodos autorė.
