Kartu su jubiliatu renginyje dalyvaus ir rašytoją kalbins literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, apie rašytojo kūrybą kalbės literatūrologas profesorius Petras Bražėnas, kūrybos ištraukų skaitys aktorius Vytautas Rumšas.
L.Gutausko „Fragmentai: trumpoji proza“ dedikuoti rašytojui Juozui Apučiui (1936–2010). Trumpuose tekstuose atvirai užfiksuota daug asmeninio gyvenimo momentų: vaikystė, meilės ir nuopolio akimirkos, ryškūs tremties į Sibirą vaizdai, vynu sulaistyta kasdienybė, gamta ir visas kalnas kitų dalykų, užstrigusių autoriaus gyvenimo ir atminties vingiuose.
– Kaip atsirado šios knygos sumanymas? Gal tai jūsų dienoraščių fragmentai? Ar tiesiog prisėdote ir parašėte tarsi kokį savo gyvenimo filmo scenarijų?- paklausiau taip kūrybiškai savo jubiliejų sumaniusio atšvęsti L.Gutausko.
– Aš 1989-1990 metais turėjau „Vilko dantų karolių“ rankraštį. Labai didelį. Išleidau tris tomus „Vilko dantų karolių“. Ir vis tiek liko labai daug nepanaudotos medžiagos. Ir aš iš tų rankraščių pradėjau rankioti tai, kas atrodė svarbu. Ir įsivaizduojat, šitiek metų rankiojau. Ir dėliojau, dėliojau, dėliojau. Ir pastarųjų metų yra dalis. Ilgų metų darbas sudėtas
– Kaip jūsų manymu geriausia skaityti „Fragmentus“? Nuo pradžios iki galo? O gal atsiversti kiekvieną dieną vis kitą vietą? Tarsi skaitytum dienoraštį ar poezijos tomelį.
– Galima nuo pabaigos iki pradžios peržiūrėti visą mano gyvenimą. Galima vieną kartą peržiūrėti taip, kitą kartą – priešingai.
– Ar tyčia iš fragmentų dėliojote vientisą pasakojimą, ar jis pradėjo ryškėti savaime? Juk yra čia ir meilės linija su erotinėmis gaidom, ir intriga, ir apmąstymų pauzės.
– Nieko nebūna savaime. (Juokiasi.) Ar kada nors žiūrėjote Jono Meko filmus? Tuos mirksinčius, akimirkų filmus?
– Taip, ir ne vieną kartą.
– Tai ir ši mano knyga padaryti tuo pačiu principu.
– Remiantis labai subjektyvia, vidine logika?
– Taip, grynai taip. Tik matot čia nėra toks tiesioginis pasakojimas. Knygoje labai nemažai pasikartojimų. Lyg ir sugrįžimų prie tų pačių dalykų. Ir galiu pasakyti, kad tie pasikartojimai – ne atsitiktiniai, o visai sąmoningi nes jie nėra visai tokie patys. Kiekvieną kartą jie pasikartoja nauju variantu.
(Visą pokalbį su menininku skaitykite ketvirtadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.)
