„Mamai pavyko privilioti mane į Lietuvą Mėlynuoju laumžirgiu”, – juokavo 40 metų Ž.Martinaitytė. Taip poetiškai ji pavadino artimųjų jai įrengtą kūrybos studiją senelio sodyboje Utenos rajone, prie Tauragno ežero, rašo „Lietuvos rytas".
Aplink atnaujintą senovinę klėtį, kurioje pastaruosius dvejus metus darbuojasi Žibuoklė, vasarą iš tikrųjų skraido mėlyni laumžirgiai. Kompozitorė pažįsta kiekvieną aplinkinio miško takelį ir medį. Čia ji vasarodavo su savo tėvais nuo pirmųjų gyvenimo metų, atvykusi iš Sankt Peterburgo.
„Aš tarsi kartoju savo mamos gyvenimo istoriją. Ji, ištekėjusi už karininko, mano tėvo, gyveno Rusijos didmiesčiuose ir nuolat sugrįždavo į tėviškę atsigauti.
Panašiai klostosi mano gyvenimas: iš Sankt Peterburgo persikėliau į Kauną, po to į Vilnių, gyvenau San Fransiske, o dabar mano gyvenime – Niujorko etapas”, – kalbėjo Ž.Martinaitytė.
Prie didžiulio stalo dar kompozitorės senelio statytoje klėtelėje atsirado nemažai Žibuoklės kūrinių, tarp jų – ir „Horizontai”, neseniai skambėję „Gaidoje”.
„Kai atsiduriu šioje erdvėje, atrodo, tarsi visos mūzos suskrenda į kambarį, prasiveržia netikėtos mintys. Taip nutiko ir rašant „Horizontus” – kūrinio idėja spontaniškai pasikeitė, paklusau intuicijai”, – pasakojo Ž.Martinaitytė.
– Ar Niujorkas jums jau tapo savas?
– Šį miestą iš karto įsimylėjau, pajutau jo energiją. Nuvykusi į Niujorką pirmąsyk jaučiausi lyg vietinė, nors miesto dar nepažinojau. Prisimenu, praeiviai klausinėdavo manęs kelio – tokia atrodžiau pasitikinti savimi.
Pirmasis mano kūrinys Niujorke nuskambėjo 2008 metais. Jį buvo užsakęs MATA festivalis. Visą savaitę, kol vyko repeticijos ir koncertas, negalėjau užmigti – tiek daug buvo įspūdžių.
– Gaunate užsakymų JAV ir Lietuvoje. Ar profesine kvalifikacija prilygstate užatlantės kūrėjams?
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kompozitoriams suteikiami geri profesiniai pagrindai, o tolesnės studijos – kiekvieno asmeninis reikalas. Aš nepraleisdavau progų pasitobulinti pas žymius šiuolaikinius kompozitorius.
Aišku, Niujorko muzikos scena yra išskirtinė. Jos įvairovė neaprėpiama – čia gali pasiklausyti nuo madingiausių šiuolaikinių kompozitorių iki visiškų marginalų. Dauguma muzikos atliekama stulbinamai meistriškai.
Kiekvieną kartą koncertuose stebiuosi atlikėjų atsidavimu šiuolaikinei muzikai – jie jaučia ją ir trokšta groti ne tik dėl pinigų. Per ketverius metus Niujorke girdėjau tik kelis mažiau pavykusius koncertus, bet ir jų nepavadinčiau nesėkmingais ar neįdomiais.
– Kaip atrodo iš šalies mūsų šiuolaikinės muzikos festivaliai?
– Jų neįmanoma lyginti su niujorkietiškais. Kita vertus, neseniai „Juilliard School” magistrantų simfoninių darbų koncerte prisiklausiau holivudinės muzikos, kokią būtų sunku įsivaizduoti, tarkime, „Gaidoje”.
Niujorke šalia įdomios eksperimentinės scenos puikiausiai gyvuoja akademinis popsas ir konservatyvi kūryba.
Lietuvoje šiuolaikinės muzikos gyvai skamba tiesiog per mažai. Kartą per metus vykstantys festivaliai nesuteikia pakankamai peno nei klausytojams, nei kūrėjams. Tiems, kurie domisi šiuolaikinėmis aktualijomis, lieka tenkintis internetu ir įrašais.
Džiaugiuosi, kad netrukus vėl pasinersiu į naujus įspūdžius Niujorke. Iš karto nepulsiu ko nors rašyti – gaudysiu idėjas.
Mano gyvenime nuolat kaitaliojasi sutelkto darbo ir išoriškai aktyvūs periodai. Jie niekada nesusilieja.
Kai būnu Niujorke, daugiau bendrauju su žmonėmis, vaikštau į koncertus, rūpinuosi savo kūrinių atlikimu, dirbu su privačiais mokiniais. Šis miestas pasiglemžia visą laiką – kūrybai jo lieka mažai. Nebūna net kada suvirškinti įspūdžių.
Po tokių periodų laukiu išvykų į kūrybines rezidencijas ar į lietuvišką kaimą, kur atsiriboju nuo išorinio gyvenimo, bendravimo, mobiliųjų telefonų ir interneto, pasineriu į kūrybą.
Ant mano darbo stalo nebūna telefono. Tik elektroninį paštą pasitikrinu kartą per dieną, kad pasaulis manęs nepamirštų.
– Ar nekyla pagundos įsiteikti publikai, kai ją neblogai pažįstate?
– Jei ir kyla noras padaryti įspūdį, pažaidusi suprantu, kad tai – ne mano stilius. Verčiau bandyti traukti ką nors iš savo minčių gelmės nei daryti iš muzikos fejerverką ar šou.
Žmonės, kurie išmano šiuolaikinę muziką ir vaikšto į koncertus, yra labai išlepę ir linkę klijuoti etiketes. Nustebinti juos sunku. O įgyvendinti savo idėjas visada įmanoma, jei tik yra energijos ir laiko. Reikia tik nepatingėti pildyti paraiškas, siuntinėti dokumentus ir atlikti kitokį biurokratinį darbą.
Vienu metu man buvo kilusi viltis, kad tai už mane darys kas nors kitas – manimi buvo susidomėjusi viena muzikos leidykla. Tačiau ji vis dėlto nesiėmė man atstovauti, nes nesu šimtaprocentė amerikietė. Gal po dešimties metų požiūris į mane Amerikoje pasikeis?
Kita vertus, neblogai ir pačiai valdyti savo kūrinių autoriaus teises. Tuomet kyla mažiau problemų bendraujant su atlikėjais. Taigi kol kas esu pati sau agentė. Ne visa mano veikla žinoma Lietuvoje – daugelio Amerikoje atliktų kūrinių lietuvių publika dar negirdėjo.
– Ar kūryboje jums praverčia vyro JAV kompozitoriaus True Rosaschi patarimai?
– Jis nėra objektyvus mano muzikos vertintojas – ko gero, per daug ja žavisi ir klausosi kur kas dažniau nei aš pati. Pavyzdžiui, gaunu iš jo tokių žinučių: „Einu per Centrinį parką ir klausausi tavo „Tūkstančio durų į pasaulį” arba „Važiuoju metro ir klausausi „Inhabited Silences”. Gera, kai šalia yra žmogus, kuris besąlygiškai mane palaiko.
Kitas labai svarbus man, kaip kompozitorei, žmogus yra mano pirmasis mokytojas dar iš J.Naujalio gimnazijos laikų – kompozitorius Algirdas Brilius. Visiškai pasitikiu jo nuomone.
Jis matė turbūt visų mano kūrinių natas, niekada man nesakė nepagrįstų komplimentų. Labai džiaugiausi, kad mokytojas atvyko į „Gaidą” ir išgirdo mano „Horizontus”, o po koncerto, kaip ir prieš 20 metų, pasakė savo pastabas. Aš visada taisau savo kūrinius po pirmojo atlikimo – tai laukia ir „Horizontų”.
– Ar kompozitorių šeimai nesunku pragyventi Niujorke?
– Amerikoje tik vienas procentas kompozitorių gyvena iš kūrybos. Mes su vyru randame kompromisą, kaip palaikyti vienam kitą kūrybos periodais.
Tarkime, pastaruoju metu kūrybai daugiau laiko skyriau aš, o vyras rūpinosi kitais dalykais. Tačiau būna ir man sausmečio, tuštumos laikotarpių, kai neturiu ką pasakyti klausytojams.
Šiemet parašiau nemažai kūrinių.
Be „Horizontų”, gavau amerikiečių užsakymą netrumpam kameriniam opusui. Mano vokalinis ciklas „Septynios vienatvės dainos” laimėjo „Boston Metro Opera” konkursą ir bus atliktas šį sezoną.
Tobulinosi pas garsenybes
Ž.Martinaitytė gimė Sankt Peterburge, mokėsi Kauno J.Naujalio meno mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi pas daugelį garsių kūrėjų, tarp jų – B.Schafferį, J.Harvey, T.Murailą, J.L.Herve, B.Ferneyhough, M.Lindbergą, M.Jarellą.
2006 m. persikėlė į San Fransiską, nuo 2009 m. gyvena Niujorke.
Kompozitorės muzika skambėjo Europoje, Amerikoje ir Azijoje, atliekama kanadiečių ansamblių „Nouvel Ensemble Moderne” ir „Ergo”, britų „The Smith Quartet”, belgų „Mons Royal Conservatoire” orkestro, Lietuvos kamerinio, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestrų, kitų kolektyvų.
2010 m. Ž.Martinaitytės simfoninis kūrinys „Tūkstančiai durų į pasaulį” buvo pripažintas geriausia šio žanro kompozicija Lietuvos kompozitorių sąjungos Metų kūrinių rinkimuose.
