G.Tuminaitė teatro režisūros studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Menininkė sukūrė ne vieną savitu kūrybiniu braižu ir idėjiniu brandumu išsiskiriantį spektaklį. G.Tuminaitė sumanė ir jau 5 metus sėkmingai įgyvendina tarptautinį teatro debiutų festivalį "Tylos!", tarp naujausių režisierės pastatymų - Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Gottholdo Ephraimo Lessingo „Emilija Galoti“ "Sovremenik" teatre Maskvoje, Rusijoje. Šiais metais Druskininkuose vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Vasara“ G.Tumėnaitė apdovanota už pastarojo spektaklio režisūrą. Pasak žiuri, prizas skirtas „už nesentimentalią sentimentalios aštuonioliktojo amžiaus pjesės interpretaciją“.
Režisierės pasirinkimas pristatyti publikai savo kūrinį etapais žiūrovą paverčia savotišku būsimo spektaklio bendraautoriumi. G.Tuminaitei ypač svarbus kiekvienas susitikimas su žiūrovu: „Šviesios ironijos kupinoje apysakoje – be galo aistringas siužetas, čia poetinis lyrizmas susipina su seksualumu, grubiu ir įtemptu įvykių montažu. Visa tai pulsuoja pirmojoje kūrinio dalyje „Mykoliukas ir Severiutė“, kurią pristatysime. Ir vis dėlto Vaižgantas dabar yra pasmerktas išankstinei nuomonei, sąmonė iškart nurašo šį kūrinį, kaip viską, kas Lietuvoje vyksta, vystosi, auga ar yra. Daugelis rimtai išsigąsta graudenimo klumpakojo fone, sumišę stereotipai apie savo literatūrą trukdo žmonėms patikėti ar įvertinti šią globalią istoriją. Todėl norisi panaikinti žiūrovo apatiją, siekti, kad jis įsitrauktų emociškai, sustabdytų laiką, prisimintų, galų gale, kad gyvenimas nepersiristų per jį neužkliudydamas. Tikslas, kad žiūrovui, grįžusiam po spektaklio, knietėtų tą kūrinį dar kartą perskaityti. Juk apysakoje tiesiog skamba pamatinės – etinės ir etninės vertybės. Bet kūriniu nepamokslaujama, tos vertybės ten tiesiog yra. Pasakoti, atrasti šią istoriją šiandien yra iššūkis ir kelias ne iš lengvųjų, bet jį reikia įveikti norint grįžti namo.“
Kiekvienam lietuviui iš privalomosios mokyklinės programos lyg ir puikiai pažįstamame Vaižganto kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį.
Pagal Vaižganto apysaką rašomoje režisierės G.Tuminaitės inscenizacijoje ir vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius V.Sodeika, Severiutė – aktorė A.Šataitė ir Rapolas – aktorius M.Capas. Meistriška Vaižganto ranka sukurti personažai nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
„Vis graudindavomės Mykoliuko istorija, o kai pradėjome dirbti, suskambėjo lyrinė ir graudžiausia Severiutės nata. Manau, kad šis kūrinys yra paminklas jai, būtent Severiutė yra jos centras“, - svarsto režisierė.
Pasak G.Tumėnaitės: „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ir taip iki ryto užsisėdėti ant suolelio prie lietuviškų marių stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant – visa tai klasika leidžia. Keldami į sceną „Dėdes ir dėdienes“ mes nesiekiame atstatyti kaimo turizmo sodybos. Aktoriai stengiasi išsaugoti kalbą, ją pateisinti, tačiau tai daro natūraliai."
