Dešimt žodžių prie lietuvių skulptūros patriarcho V.Vildžiūno kapo

Simboliška, kad gerą draugiją ypač mėgęs kūrėjas iškeliavo tokią dieną, kurią prisimenama bendravimo su dvasiniais autoritetais svarba – šiapus ir Anapus. V.Vildžiūnas nebuvo šventasis, tačiau net ir po mirties daugeliui išliks autoritetu. Jo kūrybos ir asmenybės paslaptį netekties akivaizdoje pabandė įminti net dešimt žinomų menininkų ir menotyrininkų.

„Jeigu galima kalbėti apie vietinę, lietuvišką skulptūros mokyklą, tai, be abejo, jos centrinė figūra ir didžiausias autoritetas yra Vladas Vildžiūnas.

Man labai pasisekė, kad teko su juo praleisti daug prasmingų valandų. Kai susitikome, aš dar buvau studentas, o jis kūrė geriausius savo darbus – paminklą M.K.Čiurlioniui ir kitus. Talento šis menininkas turėjo su kaupu, ir mielai dalindavosi viskuo su jaunesniais kolegomis. Jis buvo neformalus, bet turbūt tikrasis mano mokytojas. Iš jo išmokau pačių svarbiausių dalykų, kurie reikalingi skulptoriaus profesijai. Tarp jų ir tai, kokią poziciją menininkas turėtų užimti gyvenime.

Teko ne kartą bendradarbiauti su V.Vildžiūnu organizuojant parodas, liejant bronzos skulptūras. Tais laikais politiškai korektiški menininkai naudojosi dailės kombinato teikiamu servisu, kad ir koks jis buvo apgailėtinas. Buvo tik vienas kitas, kuris bandė pats įgyvendinti savo skulptūras. O pasirodė, kad būtent tai ir buvo esminis dalykas, atvedęs į visus kitus atradimus. Tai, kad savo darbą nuo pradžios iki galo padarai savo rankomis, nesinaudodamas jokių pameistrių ir meistrų pagalba.

„V.Vildžiūnas – aukštaitis nuo Anykščių. Jis kilęs iš Dabužių, dailininko Mstislavo Dobužinskio protėvių žemės. Galima įžvelgti V.Vildžiūno skulptūrų ryšį su kito aukštaičio – Liongino Šepkos kūryba. Jos pilnos lyrizmo, kuris ateina iš Aukštaitijos gamtos ir persmelkia tapytojo Justino Vienožinskio, skulptoriaus Vytauto Šerio, poetų Antano Vienožindžio, Antano Strazdo ar Antano Baranausko kūrinius. Kūryba išplaukia iš žmogaus kilmės, jo būdo, net iš jo kaulų struktūros. Jei aukštaitis Vytautas Šerys buvo kūdas ir ilgas, tai ir jo skulptūros tarsi sklando ore. O V.Vildžiūnas – tvirtas, kresnas, lėtas. Ir jo darbai nesklando, o tvirtai atsiremia į žemę.

Anuomet V.Vildžiūnas daugeliui buvo autoritetas ir kaip menininkas, ir kaip su sovietine valdžia nekoketavusi asmenybė. Nenuostabu, kad su Sąjūdžiu prasidėjus permainoms Vilniaus dailės akademijoje jis tapo pirmuoju Skulptūros katedros vedėju. Imponavo jo laikysena okupacinės santvarkos atžvilgiu: oriai, santūriai, nerėkaudamas ir nekariaudamas jis nuosekliai darė tai, kas jam buvo svarbiausia – skulptūras. O jo kūrybiniai ieškojimai buvo įdomūs ne tik skulptoriams, jų ryšys su pasauline kultūra plėtė visos mūsų kartos menininkų akiratį

Vlado interesų laukas buvo labai platus. Atsimenu kaip būdamas pirmų kursų studentas kartu su Dailės akademijos literatų būrelio nariais (tarp jų buvo Leonardas Gutauskas, Ričardas Vaitiekūnas, Stasys Šimulynas, Antanas Martinaitis) skaitėme savo poeziją Vildžiūnų namuose. Visi sėdėjome aplink stalą ant kurio buvo prigulęs mąstytojas Justinas Mikutis ir laukėme jo nuomonės apie mūsų eiles. Deja, jis pradėjo deklamuoti savo mėgstamų poetų eiles, o apie mūsų kūrybą neištarė nė žodžio. Man tai paliko didžiulį įspūdį. Vakaruose Vildžiūnų namuose nebūdavo ginčų dėl užgautų ambicijų, šnekėta apie kūrybą, apie esminius dalykus.

„V.Vildžiūną vadinčiau sovietinio modernizmo klasiku, vienu ryškiausių XX a. antros pusės mūsų meninės kultūros atnaujintojų. Jo kūryba prisidėjo prie perversmo, kuris XX a. antroje pusėje įvyko ir Lietuvos plastinėje kultūroje, ir didelės dalies mūsų meno žmonių mąstyme. Savo skulptūromis, kalbėjimu apie jas ir apskritai apie meną, net savo gyvenimo aplinka jis formavo jaunąją skulptorių kartą, o taip pat ir naujo meno vartotojus.

Tai vienas retų mūsų dailininkų, reflektavusių ir įvardijusių savo meninių ieškojimų kryptis įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Jis žinojo ir gebėjo apibūdinti savo kūrybos metodo silpnąsias ir stipriąsias puses. Užčiuopęs savo kelią, bet iki galo nebūdamas tuo tikras, sėdo ir parašė laišką pasaulinio garso skulptoriui, druskininkiečiui Jacques’ui Lipchitzui, klausdamas jo nuomonės. Gautas atsakymas buvo lyg patvirtinimas, kad galime būti įdomūs Vakarams, kad komunikuojame su tuo pasauliu net būdami uždaryti Sovietų Sąjungoje.

Žinomo skulptoriaus Juozo Mikėno mokiniui nebuvo taip paprasta nutolti ir nuo savo mokytojo, ir nuo orientacijos į lietuvių liaudies meną, kaip į vieną pagrindinių meninės tradicijos versmių. Tačiau jis persilaužė, per Henry Moore’o, Jacobo Epsteino, J.Lipchitzo darbų studijas atitrūko nuo mikėniškosios mokyklos, įvaldė geometrinės stilizacijos principus. Svarbus V.Vildžiūno dėmesys skulptūros medžiagiškumui. Visi jo darbai atlikti labai kruopščiai, preciziškai, gerai apgalvojus, kokią medžiagą rinktis, kaip ji atrodys, kaip kis sendama.

Skulptorius buvo išsikovojęs privilegiją kurti taip, kaip norėjo. Net paminklus statė tik tiems, kuriuos iš tikrųjų gerbė ir laikė vertais įamžinimo. Jis nekėlė savo herojų ant pjedestalų, atvirkščiai, stengėsi perteikti iškilios asmenybės dramatizmą, prieštaringumą. Dėl to jo paminklai darė ir tebedaro įspūdį, jie nepaseno. Tai pasakyčiau ir apie vieną ankstyvųjų darbų „Surištas sukilėlis“, ir apie antkapinį paminklą Kaziui Borutai Vilniaus Rasose ar tose pačiose kapinėse stovintį Vinco Mykolaičio Putino antkapį, kuris sukurtas kaip Nukryžiuotojo metafora. Sovietmečiu visi suprato ezopinę kalbą, lengvai skaitė metaforas, o V.Vildžiūno metaforos buvo labai aiškios, išraiškingos ir įtaigios. Jos drąsino, skatino nebijoti garsiai pasakyti, ką galvoji. Nebijoti prisipažinti, ką tu laikai idealu, ko sieki.

„Drąsiai galima sakyti, kad V.Vildžiūnas buvo vienas svarbiausių XX a. Lietuvos menininkų, inspiravęs tokius pokyčius, kurie buvo reikšmingi visos mūsų kultūros raidai. Juk iki V.Vildžiūno Lietuvoje vyravo smulkioji figūratyvinė skulptūra, kurioje iš tiesų nebuvo nei socrealizmo, nei realizmo. Kiek atsimenu, to meto parodose galima buvo pamatyti daugybę gipsinių figūrų. Geriausiu atveju kas nors išdroždavo darbelį iš medžio.

Vladas buvo pirmasis, kuris pradėjo savo darbus kurti iš metalo. Kaune stovintys jo „Trys karaliai“ – labai įdomus kūrinys ir atviras posūkis modernizmo link. Dabar, kai jau esu pavažinėjęs po pasaulį ir matęs daugumą žymiausių modernizmo kūrinių, galiu pasakyti, kad „Trys karaliai“ tikrai nenusileidžia geriausiems iš jų. Paminkle M.K.Čiurlioniui ta vildžiūniška forma – labiau išplėtota, sužydėjusi. Bet jo mąstymo pradmenys – modernios formos transformacijos principai – geriausi matomi „Karaliuose“. Na, gal tik varpelis ten yra likęs, kurio jis dabar jau tikrai nekabintų.

Mano kartos skulptoriams jo modernistinis mąstymas darė didžiausią įspūdį. Palyginus su tuo, kas vyko Dailės institute (dabar – Dailės akademija), pas V.Vildžiūną buvo visai kitas pasaulis, tarsi kokia paralelinė realybė. Stasys Kuzma sakydavo, kad sklinda gandai, jog Jeruzalėje įsikūrė Vakarų kultūros ambasada. Prie vakarietiško mąstymo sklaidos prisidėjo ir tokie nuolatiniai Vildžiūnų svečiai kaip „Naujosios Romuvos“ leidėjas Juozas Keliuotis ar J.Mikutis su savo filosofiniais apmąstymais. S.Kuzmos dėka dar studijų metais galėjau klausytis jų pasakojimų. Teko pabūti ir V.Vildžiūno gizeliu, virindamas karkasą jo „Lietuviškai baladei“ pramokau šio amato pagrindų.

Pirmąsias knygas apie modernizmą, apie anglą H. Moore'ą ir kitus to meto kūrėjus gavau būtent iš Vlado. Studentams anuomet nelengva buvo rasti įdomių albumų. Kai bibliotekoje paprašiau knygos apie skulptūrą, man atnešė kažkokią caro laikų knygutę su ranka pieštomis skulptūromis.

Tiesa egzistavo specialūs fondai, kuriuose saugotos konfiskuotos knygos ir kita ideologiškai pavojinga informacija, bet studentų ten neįleisdavo. O Vladas turėjo labai daug pažįstamų, ir per juos mus pasiekė visa modernizmo klasika. Vakaruose visa tai jau buvo beveik istorija, o mums – tikra naujiena. Net ir bronzines skulptūras pradėjau lieti tuomet, kai iš V.Vildžiūno gavau menininkams skirtą knygelę apie bronzos liejimą. Išsiverčiau ją iš anglų kalbos ir pradėjau bandyti.

„Aš labai mėgau V.Vildžiūno medines skulptūras, kuriose puikiai juntamas ryšys su mūsų senąja skulptūra, dievdirbių darbais. Atsimenu, kai Vladas, kurdamas Druskininkams M.K.Čiurlionio paminklą, nusiuntė J.Lipchitzui pirmą plonytę savo kūrinių knygelę. Apsidžiaugęs žinia iš gimtinės, J .Lipchitzas jam tuoj pat atsakė, kad lietuviai – skulptorių tauta ir Vladas taip pat turi tą talentą. Tačiau patarė nežiūrėti į šaknis, kurios ir taip visada lieka su žmogumi, o pažvelgti pirmyn. Beveik tuo pat metu mano pusseserė, kuri gyveno Anglijoje, atvežė Vladui skulptoriaus H.Moore'o albumą, kurį visi karštai aptarinėjome. Po kiek laiko prasidėjo visai naujas V.Vildžiūno kūrybos etapas.

Kalbant apie Vladą, kurį visi vadindavome Vladeliu, norisi pabrėžti ir tai, kad jis buvo išskirtinė asmenybė. Nepaprastai orus žmogus. Jis tvirtai laikėsi savo vertybių ir principų, vengė bet kokių kompromisų. Nepasiduodavo baimės jausmui. Kai sovietmečiu jam sugrįžus iš kelionės į Ameriką saugumiečiai liepė parašyti ataskaitą apie pokalbius su ten sutiktais žmonėmis, jis ramiai paaiškino, kad parašęs kūrybinę ataskaitą apie kelionę Kultūros ministerijai ir nebeturįs ką pridurti. Kaip tik tą sykį išvežęs savo kūrybos parodą į JAV V.Vildžiūnas už ten gautus pinigus nupirko savo mokiniui ir bičiuliui skulptoriui S.Kuzmai širdies vožtuvą.

Vlado ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namai buvo ir tarpukario Lietuvos inteligentų, ir maištaujančio kūrybinio jaunimo susitikimo vieta. Tarsi kokia dvasinė užuovėja, kurioje buvo galima kalbėti atvirai, diskutuoti. Gal tokį toną buvo uždavusi ir iš tremties sugrįžusi ponia Stefanija Ladigienė, generolo Kazio Ladigos našlė, Marijos mama. Ją Vladas labai mylėjo, jų dvasinis ryšys buvo gilus. Juos jungė ir tikėjimas, ir menas, nes ponia S.Ladigienė pati buvo labai meniška natūra.

Tuose namuose prieglobstį rasdavo daugelis – net ir buitine prasme. Kai režisierius Jonas Jurašas buvo išmestas iš visų teatrų, jis kurį laiką ten gyveno ir padėjo Vladui įgyvendinti jo skulptūras. Ten lankydavosi ir puiki aktorė Rūta Staliliūnaitė, kuri valdžios uždraustame J.Jurašo spektaklyje vaidino Barborą Radvilaitę. Puikiai atsimenu, kad ji ten lankėsi, vaikščiojo po sodą su Barboros teatriniu kostiumu aplink skulptūrą „Barbora“, kuri dabar stovi Vokiečių gatvėje, Vilniuje. Beje, visa tai yra ir nufilmuota.

„Kai mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje man didžiulį įspūdį padarė V.Vildžiūno „Trys karaliai“, kurie septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pastatyti prie M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kaune. Ir šiandien galiu drąsiai galiu pasakyti, kad tuo metu tai buvo tikrai labai svarbus, tiesiog etapinis darbas Lietuvos skulptūros istorijoje. Ta sukonkretinta, gerąja prasme racionalesne tapusi V.Vildžiūno plastika – kaip koks tvoros stulpas įkaltas. Net keletas V.Vildžiūno darbų buvo tokie – mūsų meno istorijos stulpai. Vėliau įvairūs statiniai atsiranda būtent prie tų stulpų, kurie būna tvirtai sukalti.

Iš V.Vildžiūno darbų man ypač patiko ir „Lietuviška baladė“, nors ir ne tas variantas, kuris dabar stovi prie Vilniaus Katedros. Man įdomesnis ankstesnysis, kurio yra likęs tik maketas. Kažkas jį gerokai apkarpė ir tik tuomet leido pastatyti. Tuomet tai buvo įprasta

Vildžiūnų namai Jeruzalės rajone buvo toks centras, taškas ar zona, kur rinkosi iš tiesų svarbūs Lietuvos menininkai. Aš pirmą kartą ten atsidūriau mokydamasis šeštoje meno mokyklos klasėje ir man, mažvaikiui iš Šakių, jie atrodė tarsi kokia meno šventovė. Tuomet dar ir skulptorius S.Kuzma gyveno Vildžiūnų namo palėpėje.

Tas ypatingos vietos įspūdis išliko labai ilgai. Būtent ten sukosi daugiausia įdomių žmonių, kvepėjo naujomis meninėmis idėjomis, buvo išbandomos naujos technologijos. Jeruzalėje tvyrojo ypatinga atmosfera, kitokia nei Vilniaus centre. Kavinėse, žinoma, irgi būdavo įdomių diskusijų, tačiau po jų dažniausiai likdavo žymiai seklesnis ir prėskesnis įspūdis. O pas Vildžiūnus buvo galima susitikti su išskirtiniais žmonėmis (ar apie tokius išgirsti). Juk svarbi ne tik galimybė pasikalbėti, pamatyti jų darbus, bet ir stebėti, kaip jie juokauja ar ką nors keiksnoja. Tai taip pat kultūros pradžiamokslis.

Jauniems skulptoriams dažnai atrodydavo, kad Vladas yra tarsi koks globėjas, tėvas. Jam buvo įdomu, ką jaunesni mąsto, ką kuria. Dar studijų metais V.Vildžiūnas užsiminė, kad jam patinka viena mano skulptūra. Aš jam tą darbą atidaviau. Juk studentui labai svarbu pajusti, kad esi vertinamas, kad tavo kūryba domisi. Tuomet lyg ir tvirčiau ir ant savo kojų atsistodavai. Ir net jei Jeruzalės kompanija ten nepatekdavusius kolegas skulptorius gerokai nervindavo, tai irgi patvirtindavo, kad ji buvo svarbi.

„Mums su Stasiu Vladas ir Marija Vildžiūnai tikrai buvo kaip antrieji tėvai. Su V.Vildžiūnu susipažinome dar būdami mokinukai, mokydamiesi meno mokykloje. Tada pradėjome lankytis ir jo namuose, kur galiojo nerašyta taisyklė – jei tave kas nors ten atsiveda, gali tapti didelės menininkų šeimos nariu. Stasys pirmą kartą pas Vildžiūnus apsilankė per poezijos skaitymams skirtą sekmadienio vakarą, kuriame skaitė savo eiles. Buvome ne tik jauni, bet ir basi bei alkani, todėl tuose namuose radome ir pastogę, ir duoną su druska. Kai susituokę neturėjome kur gyventi, jie priglaudė mus po savo stogu. Amžiaus skirtumas buvo apie dvidešimt metų, bet mes jo nejautėme, juk kalbos daugiausia sukosi apie kūrybą.

Tuo metu Vladas buvo labai susidomėjęs senąja lietuvių skulptūra. Daug diskutavome, ko galima pasisemti iš to didžiojo mūsų turto. Per karštas diskusijas įstrigusi kokia nors mažytė smulkmena ateityje dažnai virsdavo dideliu darbu. Stasys padėjo Vladui įgyvendinti kai kuriuos jo kūrinius, o bendras darbas – geriausia mokykla, nes ne tik išmoksti amato, bet ir pradedi kitaip mąstyti apie formą, jos ryšį su medžiaga – medžiu, metalu, akmeniu.

Atsimenu kiek trukdžių buvo statant Kaune „Tris karalius“. Ir išgyvenome, ir žavėjomės kaip subtiliai ir diplomatiškai Vladas mokėjo tokiais tamsiais laikais įgyvendinti geriausius savo darbus. Kiekvieno jų pastatymas – ilga istorija. Juk skulptūrai reikia ne tik idėjos, bet ir medžiagų, technikos. Mane labiausiai veikė V.Vildžiūno darbų tikrumas – kai kūrybos metu neprievartaujama nei medžiaga, nei ta mintis, kurią buvai sumanęs pasakyti. Ypač žavėjo tai, koks trumpas ir tiesus kelias būdavo tarp Vlado kalbų ir jo darbų.

„Vladas Vildžiūnas buvo ypatinga asmenybė. Sovietmečio modernistai buvo labai dideli individualistai. Vyravo nuomonė, kad menininkas turi būti vienišius, kuris dirba užsidaręs, ir kuriam bendravimas su kitais menininkais yra visai nebūtinas. Tuo tarpu V.Vildžūnas mėgo suburti aplink save pačius įdomiausius kūrėjus.

Aš su V.Vildžiūnu susipažinau studijų metais per savo dėstytoją skulptorių Mindaugą Navaką. Vildžiūnų namuose niekuomet nesijaučiau svetimas, ten nereikėjo vaidinti, galėjai būti pats savimi. Man tuomet buvo labai įdomi jo kūryba, ypač ankstyvosios skulptūros – „Trys karaliai“, „Lietuviška baladė“. Juk kaip menininkas jis vienu kampu rėmėsi į Henry Moore'ą, kitu – į L.Šepkos, liaudies meistrų tradiciją.

Turint omenyje uždarą sovietinę sistemą, buvo akivaizdu, kad šis žmogus mąsto gerokai plačiau nei daugelis jo kolegų. Kiti skulptoriai nebandė laužyti sistemos nubrėžtų ribų, ieškoti naujų horizontų, o jis nebijojo ir vakarietiško modernizmo, nebuvo pernelyg politkorektiškas“.

„Mano knygoje apie neoficialią menininkų veiklą sovietmečiu „Tylusis modernizmas“ publikuotas pokalbis su skulptoriumi ir jo žmona Marija Ladygaite-Vildžiūniene atskleidė to meto gyvenimo realijas, kolegų bendrabūvio atmosferą. Jų namai mena ir tuos laikus, kai čia susibūrę bendraminčiai maketavo ir daugino pirmuosius „Sąjūdžio žinių“ numerius.

V. Vildžiūną domino naujų plastinės raiškos būdų ir technologinių galimybių paieškos. Kad jo darbai nepaseno, o tapo mūsų skulptūros klasika, liudija ir tai, jog svarbaus skulptūros renginio – Vankuverio bienalės (Kanada) kuratorius Barrie Mowatt apsilankęs Lietuvoje, pirmajam mūsų regiono, Baltijos šalių pristatymui 2009-2011 m. bienalėje atsirinko V. Vildžiūno „Barborą“, tiksliau iš plieno skardos suvirintą jos repliką, kurią įgyvendino skulptoriaus sūnus Kunotas Vildžiūnas.

Tėvas

„V.Vildžiūnas bendravo su tapytoju Antanu Gudaičiu, ir mes juo dažnai atvažiuodavome į Jeruzalę pasižiūrėti naujų jo kūrinių. Skulptorius dažnai pasikviesdavo žmones, kurių nuomonę vertindavo, į tokius improvizuotus savo darbų aptarimus.

Kai į Lietuvą atvykdavo kas nors iš išeivijos menininkų, intelektualų, jie būtinai užsukdavo pas Vildžiūnus. Tarp jų buvo ir tokie dailininkai kaip Viktoras Vizgirda, Vytautas Ignas ar Vytautas Kazimieras Jonynas. Nedemonstruojant disidentizmo Jeruzalėje vykdavo labai atviras bendravimas, nors buvo aišku, kad tuos atvykėlius saugumiečiai prižiūri ir seka. Vildžiūnų namuose buvo tokia švaros ir doros atmosfera, kad ir gana atviros kalbos niekam nepakenkė. V.Vildžiūnas negriovė sovietinės valdžios, jis kūrė savą Lietuvą, kurioje svarbiausi dalykai buvo moralumas, dvasingumas ir kultūra.

Niekuomet nesu girdėjęs, kad V.Vildžiūnas ką nors peiktų. Jis mokėdavo gražiai pareikšti savo nuomonę, kitų nežemindamas ir neteršdamas. Ir dar vienas dalykas man visuomet imponavo – tai darni Vildžiūnų šeimyna. Ir neseniai išėjusiam skulptoriui S.Kuzmai, V.Vildžiūnui labai pasisekė, nes jų nebaigtus darbus gali užbaigti sūnūs, kurie taip pat yra skulptoriai. Tai nuostabus dalykas.

Daugiau apie V.Vildžiūno gyvenimą ir kūrybą galima sužinoti virtualioje Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos parodoje.