Ar pajutote, kaip užderėjo knygų, pasakojančių apie mano tėvų kartos gyvenimą? Kalbu apie tuos, kurie gimė XX amžiaus viduryje. Čia todėl, kad pokario laikai – tas laikotarpis, kurį aš vadinu Tarybų Lietuva (nesakau „sovietų“, nes taip niekas anuomet nesakydavo), jau nebe tampa istorija, jis jau ja tapo.
Čia ir dabar - palaimingas momentas, kai dar yra gyvų žmonių, kurie gali apie tuos metus kalbėti, ir jau pakankamai atitolome nuo to laiko, kad mums tie laikai jau būtų įdomūs. Barokas niekam nebuvo įdomus tais laikais, kai statė barokines bažnyčias, jis net baroku nebuvo vadinamas. Jį tada vadino tiesiog statyba (kaip Kinijoje kiniško maisto restoranai yra tiesiog „restoranai“).
Barokas pasidarė įdomus tada, kai tinkas pradėjo luptis, o mūrai – trupėti. Bet su kūrėjais kalbėti jau buvo vėlu, nes jie ilsėjosi kapinėse, galbūt tų pačių bažnyčių šešėlyje.
Dabar viskas greičiau: laikmetis išeina, o liudytojai – dar gyvi.
Jei kas klaustų, apie ką ši knyga, lengviausia būtų pasakyti – „apie grafiką ir monumentalistą Petrą Repšį“. Ir tai būtų klaida: apie P.Repšį ji papasakos maždaug tiek pat, kiek „Romeo ir Džuljeta“ pasakoja apie Williamą Shakespeare'ą, jo gyvenimą ir kūrybą. Suprantate? Žinoma, suprantate.
Nelabai storoje knygoje skaitome istoriko Aurimo Švedo pokalbių su P.Repšiu tekstus. P.Repšys, kaip pasakotojas ir anos Lietuvos gyventojas, susieja dešimtis tūkstančių žodžių, dailiai išguldytų, kaip visų savo gyvenimo prisiminimų vienintelis šaltinis, tačiau jei tikitės epochos portreto arba nors „sakytinės istorijos eskizo“, kaip žada Pratarmė, ši knyga – greičiausiai ne jums. Kam ji? Niekam, nuspręsime netrukus. Arba, tiksliau, aš nuspręsiu, o jūs sutiksite, nes aš būsiu teisus.
Eskizas yra greitas menininko idėjos fiksavimas. Jis gali būti per minutę ar dešimt pabraukytas ant aplamdyto vatmano lapo, popierinės servetėlės ar nedažytos mūro sienos – kad tik būtų anglies gabaliukas, ar pieštukas, ar flomasteris. Rašiklis ir paviršius, daugiau nieko. Ant lapo lieka idėja, kuri gali būti (arba nebūti) išplėtota vėliau. Bet idėja yra. Ant lapo jau gyvena veikėjai, aplinka ir veiksmas.
Šioje knygoje autorius bando piešti nepadrožtu pieštuku. Arba anglies gabalėliu, kuris dar supakuotas. Arba flomasteriu, ant kurio tebėra užmautas kamštelis. Bet kuriuo atveju popierius lieka veik tuščias.
A.Švedas kalbasi su P.Repšiu apie jo gyvenimą nuo šeimos ir vaikystės, per mokslus Šiauliuose ir studijas Vilniuje iki kūrybinės veiklos. Kalbasi apie viską iš eilės, už ko užkliūva akis ir mintis, ir pirmasis įspūdis – kokie negudrūs klausimai.
„Pakalbėkime apie Jūsų mokslus Šiauliuose. Kuriomis gatvėmis eidavote į mokyklą?
Cvirkos, į dešinę Mickevičiaus, į kairę Lydos. Tai nuobodžiausias maršrutas, kelias į mano 3-iąją septynmetę mokyklą.“ (21 psl.)
Skaitytojo mintis protestuoja prieš paprastumą. No way, čia turi būti gilesnė prasmė.
Kokiomis gatvėmis, Andriau Užkalni, eini iš namų į Užupį? „Bernardinų, paskui suku kairėn link Šv.Onos bažnyčios, paskui paeinu Maironio gatve iki Bernardinų tilto, tada – Malūnų gatve ir štai jau aš prie Angelo.“ Jei mano rašinyje tai surasite, aš tuo ką nors norėsiu pasakyti, tikrai.
Gal ir čia kas nors giliau?
Skaitai toliau ir supranti, kad ne. Deja, ne giliau.
Kartais nukritęs oranžinis lapas ant tamsiai raudono grindinio gali sakyti tiek daug, kad galėtum pasakoti mėnesius. Apie vasarą, kuri pasibaigė. Apie rudenį, kuris yra. Apie žiemą, kuri bus ir žadės po savęs kitas vasaras.
O kartais tai yra tik lapas, nukritęs ant grindinio, nes ant šakos jau nebesilaikė.
Čia antrasis variantas. Kuo toliau skaitai, tuo labiau nenoriai tenka pripažinti, kad P.Repšys yra kur kas stipresnis dailininkas nei pasakotojas. Kartais labai gabus klausinėtojas gali išpešti itin daug (lietuvių publicistikoje niekaip neprisimenu tokių pavyzdžių – pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės „Švelnūs tardymai“, taip pat pokalbių žanro kūrinys, lygiai taip pat nepasiekė jokio tikslo, išskyrus tai, kad žinai, kad rašytoja su kažkuo kalbėjosi ir paskui tatai užrašė). Jei A.Švedas turi klausinėtojo gabumų, jis laiko paslėpęs juos taip sumaniai ir atkakliai, kad jam reikėtų saugoti valstybės paslaptis.
P.Repšys klausinėjamas beria šimtus vardų ir pavardžių žmonių, su kuriais jam teko trumpiau ar ilgiau susitikti gyvenime, daugelis jų jums bus žinomi, jei bent kiek domėjotės tuo laikotarpiu (arba patys tuo metu gyvenote). Pabertos pavardės gula ant popieriaus ir ten pasilieka. Jos daugiau nieko nepasako ir neatskleidžia. Jos yra niekam - tik popieriui užpildyti.
Iš šios knygos suprasti ką nors apie P.Repšio laikų Lietuvą – tas pats, kas mokytis ne iš knygų, o iš bibliotekos kortelių katalogo.
Asmeninis dailininko santykis su tais žmonėmis, jų veiksmais, jų aplinkybėmis, jų kūryba pasirodo rečiau nei dirbančio diplomato kalboje – nuoširdi nuomonė apie įvykius ir veikėjus. Net jei retkarčiais ir skambteli koks asmeniškumo blyksnis dailininko prisiminimuose, A.Švedas to skambtelėjimo nečiumpa ir neplėtoja. Jam, regis, nėra įdomu. Jis turi labai daug klausimų susirašęs ir ne gilintis jis prisėdo.
„O Rapolas Jakimavičius jums ką nors dėstė?
Rapolas Jakimavičius man nieko nedėstė. Tačiau iki šiol prisimenu, kaip rytais su tamsiai mėlynu dryžuotu chalatu ir skrybėle instituto kieme lesino balandžius. Jis ir gyveno Dailės institute mažam kambarėlyje. Ūkio daly tuo metu dirbo toks Mikonis. Jis tvarkė kiemą, ranka nuo medžių lapų šluostydavo dulkes, mokėjo prancūzų kalbą.
Niekas apie jį nieko dorai nežinojo.“ (52 psl.)
Taip, neužkliūdama už jokios reikšmingesnės minties, knyga eina ir eina kaip nuobodus policijos apklausos protokolas. Tik kai policijoje apklausinėjamas liudytojas, dažniausiai prieinama prie įdomesnio siužeto vingio (juk niekas nekviestų liudytojo, jei nebūtų apie ką jo klausinėti), o čia nėra nieko, tik toliau sunkiasi informacija, kuri gal ir būtų įdomi, jei kas nors iš skaitytojų to nežinotų.
„Kokių privilegijų sovietų sistemoje turėjo menininkai?
Būdami Dailininkų sąjungos nariai, turėjom šias privilegijas: gaudavom kūrybines dirbtuves, turėdavom galimybę vykti į kūrybines stovyklas, teisę dalyvauti Dailininkų sąjungos rengiamose parodose, Dailininkų sąjungos krautuvėje nusipirkti popieriaus, dažų, teptukų, pieštukų, trintukų... gaudavom užsakymų teminėms parodoms.“ (96 psl.)
Galbūt masiniam skaitytojui kai kas iš šito galėtų būti įdomu. Penkioms sekundėms. Tačiau tai knyga ne masiniam skaitytojui, tai knyga tiems, kurie domisi, o jei kuris besidomintis nežino, kas buvo Dailininkų sąjungos parduotuvė ir kur ji buvo (prie Petro Cvirkos paminklo) ir kad studentams ten ne viską parduodavo, gal ir neturėtų skaityti šios knygos.
Turi būti tam tikras minimalus slenkstis, iki kurio nereikia aiškinti. Čia jokio slenksčio nėra. Čia banalybė liejasi laisvai, ir P.Repšys noriai siūlo (o klausinėtojas – neatsisako) tokį gėdos raudonį sukeliantį paprastumą, kad kartais norisi nebeskaityti, nes nuo primityvių ir kartotinių minčių primityvėjama. Potyris nemalonus.
„Kur tu surasi kitą tokią nuostabią šalį, kur degtinė – ekstra, cigaretės – prima, batų tepalas – liuks.“ (97 psl.)
Sudarytojas turėtų nerodyti mums šitų P.Repšio žodžių iš pagarbos pašnekovui, kaip rimtas fotografas nesidžiaugs prigavęs politiką su dviem atsegtomis per pilvą marškinių sagomis ir parinks leidiniui kitą nuotrauką. Bet čia sudarytojas rodo, ir ne todėl, kad norėtų sąmoningai sudirbti P.Repšį. Ne, jis tiesiog nemato jokios problemos. Už kiek pirko, už tiek ir parduoda.
Pokalbių žanrui irgi reikalingas įkvėpimas ir darbas. Ir sugebėjimai. Net jei pašnekovas – savo veiklos pirmojo ryškumo žvaigždė. Net jei pašnekovas yra matęs, girdėjęs, sutikęs, patyręs tiek, kad kitam užtektų dešimčiai gyvenimų.
Čia visos mūzos miega žiemos miegu ir girdėti palaimingas knarkimas. O durys, kurios galėjo įleisti į didelio žinojimo sales, čia tvirtai užrakintos.
