Viešėdami Vilniuje garsūs atlikėjai, atgroję savo koncertus, užsukdavo pas mane į dirbtuves. Stingas buvo matęs mano darbų, o prieš vykdamas į Lietuvą pasidomėjo, kaip mane rasti. Įteikėme vienas kitam po savo kūrinį. Džiaugiuosi turėdamas tokį gerbėją ir draugą.
D.Milleris sakė, kad jį įkvepia mano spalvos – jau keleri metai jis atvyksta pas mane su britais: gitaristu Nicolu Fiszmanu, perkusininku Rhani Krija, klavišininku Mike’u Lindupu. Kuriame bendrus projektus – jie groja, o aš tapau.
Mano dirbtuvės – kūrybinė laboratorija be jokių sienų. Taip garsinu Lietuvos vardą.
Parodas pristačiau JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Taivane, Indonezijoje, Skandinavijoje, Šveicarijoje, Rusijoje.
* * *
Kažkada negalėjau net dažų nusipirkti, neturintiems Lietuvos dailininkų sąjungos pažymėjimo jų neparduodavo. Vykdavome jų įsigyti į Sankt Peterburgą, kuriame yra dažų fabrikas.
Tais laikais susipažinau su grupės „Akvarium” lyderiu Borisu Grebenščikovu – priimdavo savo studijoje mus pernakvoti ant grindų miegmaišiuose. Dabar ir su juo kuriame bendrus projektus.
Mano draugai rokeriai atsirado ne šiaip sau – nuo septynerių metų groju gitara. Pamenu, kaip būdamas mažas išsižiojęs klausydavausi draugo dėdės iš Amerikos atsiųstų „The Police” ir „The Rolling Stones” įrašų.
Nepritariu sakantiems, kad menininkui tinka skurdas. Juk jam reikia dažų, o rengiant parodą užsienyje – tam tikros pinigų sumos, kad galėtum į ją nuvykti.
Man pavyko – nereikėjo emigruoti į užsienį, keisti profesijos, kad užsidirbčiau duonai.
Šaliai atgavus nepriklausomybę dirbau JAV ambasados apsaugos departamente. Dešimt metų turėjau nuolatinių pajamų ir galimybę skaityti bei lavintis. Žinoma, ramu nebuvo – buvome pasiruošę ir granatų, ir bombų sprogimams.
Kaip mane priėmė į tokį darbą? Esu talentingas, išmintingas ir išsilavinęs vyras – šito pakako.
* * *
Visada ieškojau savo originalios kalbos. Esu vienas iš nedaugelio, kuris tapo daugiasluoksne aliejine technologija. Paveiksluose turi būti filosofijos, poezijos, teatro, meilės ir, svarbiausia, tikrumo, harmonijos, paslaptingo grožio.
Ar mane kopijuoja? Galbūt kai kuriuos įvaizdžius. Tačiau ne kopijuojančius, o mane vakarienės po Niujorke surengtos parodos kvietė tuometė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir ne jiems, o man Amsterdame apdovanojimą įteikė Nyderlandų karalienė Beatrix.
Štai mano studijoje yra britų grupės „Oasis” lyderio Noelio Gallagherio gitara. Tai vieno aukšto asmens dovana – padėka už kūrybą.
* * *
Keliaudamas po pasaulį save išbandžiau, o ne šiaip sugalvojau, jog esu geras dailininkas.
Turiu būti disciplinuotas, rūpintis savo kūryba, stebėti, kas vyksta meno pasaulyje. Pavyzdžiui, šiuo metu rengiuosi trims tarptautiniams projektams įvairiose šalyse.
Be to, turiu šeimą, auginu trečioką sūnų Kasparą – turiu viskuo pasirūpinti.
Kada ilsiuosi? Kurdamas. Pavyzdžiui, porą mėnesių kūriau Latvijos pajūryje, Papėje. Atsibundi, pabėgioji, išsimaudai jūroje ir eini į dirbtuves. Mano poilsis nuo kūrybos neatskirtas.
Manote, jog mano paveikslai brangūs? Mano mokytojas šviesaus atminimo Augustinas Savickas štai ką mums patardavo atsakyti į klausimą, kiek kainuoja paveikslas: keturiasdešimt metų meilės, tikrumo, nevilties, troškimų, stiprybės, ieškojimų ir dvi valandos sėkmės.
