Vos mieste pasirodė afišos, skelbiančios apie roko operą „Kapitono duktė“, iš karto tapo aišku: į Lietuvą atvyksta neįprastas, nepanašus į kitus teatras, kuris renkasi savo spektakliams publikai visiškai netikėtą medžiagą. Sovietiniais laikais nereikėjo aiškinti, kas ta „Kapitono duktė“, kodėl šį kūrinį sukūrė poetas Aleksandras Puškinas: visa tai buvo mokyklinės programos dalis.
Dabar laikai pasikeitė ir daugeliui A.Puškinas bei jo chrestomatinė apysaka – tamsus miškas. Bet jeigu apie ją vis dėlto ką nors girdėjo ir netgi ją skaitė, kyla kitas klausimas: o kam mums ta rusiška istorija apie valstiečių maištus, o dar tomis dienomis, kai Rusija uždraudė į savo šalį įvežti lietuviškus pieno produktus?
Vėliau internete perskaičiau šio muzikos kūrinio sukūrimo istoriją. Pasirodo, kompozitoriui Andrejui Petrovui amerikiečių prodiuseriai užsakė miuziklą rusų ir amerikiečių projektui „Kartu vaidiname miuziklą“, jis buvo pastatytas Bostono konservatorijoje. A.Petrovas miuziklą sukūrė su savo dukterimi Olga. Vėliau miuziklo premjera įvyko Sankt Peterburgo teatre „Rok-opera“. Bet tik Maskvos muzikiniame teatre „Na Basmanoj“ jis virto roko opera, aranžuotas maskviečio kompozitoriaus Jurijaus Aliabovo.
Bet jau pažiūrėjusi spektaklį supratau, kad man kur kas svarbiau ne žanras – miuziklas, roko opera ar koks nors tarpinis variantas. Labiausiai mane sudomino režisierės ir teatro „Na Basmanoj“ meno vadovės Žanos Terterian požiūris į medžiagą. Ji nustebino žvilgsnio netikėtumu ir tuo naujumu, kuris atsiranda ne apverčiant klasiką nuo kojų ant galvos norint šokiruoti publiką, o sugebant į įprastus daiktus pažvelgti kitaip, suteikti jiems savo energijos.
Visos chrestomatinės figūros „Kapitono dukteryje“ atrodo nepaprastai įdomios, spalvingos ir sykiu šiuolaikiškos, nenutolusios nuo mūsų daugiau kaip per du šimtmečius. Tai pasiekiama jautriai atsižvelgiant į aktorių individualybę, pasitelkiant gebėjimą iš mūsų meto aukštumų pažvelgti į tai, kas kadaise atsitiko Rusijoje. Ž.Terterian spektaklis kupinas ryškių charakterių ir išraiškingų epizodų, kurie nepaliaujamai stumia veiksmą, užmaišytą ant maištingų mielių, atomazgos link, kur herojai, įsitraukę į kovą dėl meilės ir teisybės, gyvena tarsi paskutinę dieną.
Dailininkas Igoris Kapitanovas sukūrė didžiulę skaidrią kiaurinę scenografiją. Čia nesikeičia tik kilometrus žymintys stulpai su žibintais ir Rusijos herbo kontūras viršuje. Kai kada ten pasirodo kino kadrai, informuojantys apie veiksmo vietą, o pabaigoje rodomi rusų carų portretai. Visi teatrinio rekvizito elementai įnešami ir išnešami, kada to reikia: stalai, suolai, sostai, rakandai, ikonos ir simbolinės pertvaros. Viskas lakoniška, išraiškinga, kuklu ir sykiu teatrališkai turtinga.
Kostiumų dailininkė Natalija Spaskaja šią rafinuotą tuštumą pripildo stilizuotų XVIII amžiaus kostiumų, kurie atrodo prašmatniai ir puošia spektaklį.
Viena ryškiausių figūrų čia – Jemeljanas Pugačiovas, maištininkas ir valstiečių sukilimo vadas. Gal taip atsitinka todėl, kad mes patys kai kada nepatenkinti tuo, kas vyksta aplinkui, ir bandome rasti išeitį iš aklavietės? O dar ir todėl, kad labai jau gerai pagrindinio maištininko - gražaus, tvirto, išmintingo ir kenčiančio žmogaus, ieškančio tiesos ir teisingumo, - vaidmenį atlieka artistas Pavelas Badrachas. Dėl nepaprastai gražaus balso ir muzika padėjo jam kurti herojaus paveikslą.
Įtikinama ir Marja Mironova, kurios vaidmenį atlieka Irina Jelisejeva. Ne veltui jai savo meilę skiria poetas A.Puškinas ir jaunasis Piotras Griniovas. Ji turi visų moteriškų privalumų – kukli, tyra, ištikima, atsidavusi, trokšta ir siekia pasidalyti su mylimu žmogumi likimą, kad ir koks sunkus jis būtų. Jai Andrejus ir Olga Petrovai sukūrė gražiausias moteriškas arijas.
Įdomi ir Jekaterina II, kurią Anželika Zarjeva vaizduoja ramią ir didingą. Ji kalba su vokišku akcentu – tai pabrėžia jos kilmę, tačiau jos kalba, laikysena ir elgesys byloja apie pasididžiavimą šalimi, kurią ji valdo, ir jos gynėjais. Karališka ir neprieinama paprastiems mirtingiesiems, ji pasirengusi išklausyti prašytoją ir žengti žingsnį, kurio negalėtų žengti niekas kitas, išskyrus ją. Ir staiga patiki aukščiausiu teisingumu, kurio mes visi tikimės šioje žemėje.
Apysakoje ir spektaklyje yra herojų, kurie ne mažiau ryškūs nei žinomos Rusijos istorijos figūros. Pirmiausia norisi paminėti Saveljičių, Piotro Griniovo tarną, kurį puikiai suvaidino Aleksandras Judinas. Jo ištikimybė ponui kelia nuostabą. Juk tas žmogus yra tarnas ir negali, mūsų supratimu, aukoti savo gyvybės reikalaudamas iš maištininkų pagrobtų šeimininko daiktų. Juo labiau – maldauti pakarti jį vietoj jaunojo globotinio.
Stebina čia dar du personažai: Belogoro tvirtovės komendantas kapitonas Ivanas Mironovas ir jo žmona Vasilisa Jegorovna. Kapitonas, kurį vaidina Genadijus Zemlianskis, - kariškis iki kaulų smegenų, tėviškai globojantis savo kareivius. Jis myli dukterį, žmoną ir ištikimas priesaikai, kad ir kas atsitiktų.
Panaši ir jo žmona Vasilisa Jegorovna, į kurios vaidmenį įsijautė aktorė Irina Baženova. Tai tikra moteris, geraširdė ir vaišinga, griežta ir atsakinga. Bet ji gali būti ir tvirta, jei susiduria su blogiu ir neteisybe. Žavi jos vienybė su vyru ir tai, kaip ji tiesiog įaugusi į jo karinę tarnybą.
Įdomios spektaklyje dar dvi asmenybės – karininkai Piotras Griniovas, kurio vaidmenį atlieka Jevgenijus Petiša, ir Aleksejus Švabrinas (aktorius Aleksandras Kolcovas). Du antipodai, dvi priešybės, įsimylėjusios tą pačią merginą. Bet Griniovas atviras ir garbingas, o Švabrinas užsidaręs ir kaip reta niekšingas bei gudrus. Jų duetai ir dvikova – viena įtaigiausių spektaklio scenų: taip skirtingai savo vaidmenis atlieka aktoriai, o ir abu šie artistai – ryškios ir nepakartojamos individualybės.
Publika spektaklį pasižiūri vienu atsikvėpimu – taip greitai vienas epizodas keičia kitą ir neleidžia pradėti nuobodžiauti prisiminus kasdienius reikalus. Ir jau vėliau vis prisimeni, kaip puikiai judėjo karininkai ir kareiviai, maištininkai ir dvariškiai. Kokios raiškios, nuostabios, už širdies griebiančios melodijos, kaip jautriai jas traukė herojai, kaip siautėjo vėjas ir pūga skambant lengvai, bet nuo to nė kiek ne mažiau žaviai Andrejaus ir Olgos Petrovų muzikai! Ir kaip sunku iškart susigaudyti, kas teisus, o kas kaltas: tokia ryški kiekvienos kovojančios viena su kita figūros gyvenimo linija. Ir kaip norisi visa tai apglėbti ir priimti, suprasti ir atleisti!
