Dviejų dalių spektaklyje „Kelionė namo“ pasakojamos dvi istorijos. Pirmoji – tai laisvės ir meilės samprata pagal amerikiečių rašytojo Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Antroji – nesusikalbėjimo tema, gvildenta dalinantis asmenine patirtimi repeticijų metu ir tapusi Mindaugo Nastaravičiaus pjesės objektu.
Nesusikalbėjimo tema čia išpildoma pačia spektaklio forma – tėvai savo mintis reiškia verbaline kalba, o vaikai – šokiu.
Vido Bareikio režisuotame spektaklyje tėvų vaidmenis atlieka aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys, o vaikų – šokėjai Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius. Kartu jie nupiešia tradicinės šeimos portretą. O ji, kaip ir visos, yra sukūrusi atskirą ir šiek tiek beprotišką pasaulį.
Kiekvieno veikėjo vaidmuo paaiškėja dar pirmosiomis spektaklio sekundėmis. Skambant trankiai „Sister Sledge“ dainai „We Are Family“ nei aktoriai, nei šokėjai nieko nedaro. Tačiau jų išsidėstymas scenoje ir veidų išraiškos pasako viską, ką reikia.
Pirmojoje spektaklio dalyje pristatoma dabartinė situacija. Sūnus atvyksta į sunkiai sergančio tėvo gimtadienio šventę. Dukra, grįžusi iš užsienio, jau sėdi užstalėje. Galų gale paaiškėja, kad sūnus trokšta emigruoti, o dukra grįžti į pas tėvus.
Vienas ryškiausių veikėjų – motina. Tai moteris, kuri visada šypsosi. Sakytumėte, kvaila? Nė iš tolo. Šypsena slepia begalinę širdgėlą. Didžiausią skausmą jai suteikia mintis, kad jos mylimi vaikai lengvai ranka numoja į viską ir išvyksta. Paskui sugrįžta, tikėdamiesi, kad jų lauks išskėstomis rankomis.
„Jūs išvykstate. O kas mums lieka? Tik tušti kambariai su supuvusiais gyvenimais“, - verkdama kalbėjo aktorė L.Kalpokaitė.
Šia liūdna scena užbaigiama pirmoji „Kelionės namo“ dalis. Vėliau darosi ryškesnė ne kiek fizinės, kiek menamos kelionės motyvas. Antrojoje spektaklio dalyje, regis, nieko nevyksta. Tai lyg aliuzija į Charleso Dickenso kūrinį „Kalėdų giesmė“, kur pabyra praeities nuotrupos ir žiūrovas sužino, kodėl šio spektaklio herojai yra ten, kur yra.
Smurtas, kaltės jausmas, atskirtis – tai praeities vaiduokliai, neduodantys ramybės spektaklio veikėjams ir šiandien. Ir staiga išnyra šviesūs prisiminimai apie vanilinius ledus ir vaikišką eilėraštuką: „Tapu tapu tapu, eina meškinas be batų...“
Laisvės ir meilės tematika itin aiški antroje spektaklio dalyje, kai skamba Ray Lamontagne atliekama Gnarls Barkley daina „Crazy“. Tai viena gražiausių ir emociškai stipriausių viso spektaklio scenų. J.Braškio prisiminimų nuotrupos ir L.Žakevičiaus solinis pasirodymas sukuria magišką atmosferą, kuri kartu ir slegia, ir pakylėja.
Verta pastebėti, kad įspūdį šis spektaklis padaro ne tik dėl puikių režisūrinių sprendimų, talentingų aktorių ir šokėjų, bet ir dėl puikios muzikos. Maža to, kone idealai parinktą muziką gyvai grojo scenoje įsitaisę didžėjus ir būgnininkas.
Apibendrinant, „Kelionė namo“ - tai spektaklis, kurio veikėjų vietoje mums visiems bent kartą teko atsidurti. Turbūt tai yra pagrindinė šio spektaklio sėkmės priežastis.
O ar pavyko spektaklio herojams atrasti bendrą kalbą? Atsakymą į šį klausimą suraskite patys.
