„Klausydamasi pasakojimo apie Mirusiųjų dieną Meksikoje, radau nemažai pažįstamų dalykų. Seniau šiuo laikotarpiu pas mus būdavo švenčiama su laužais ir muzika.
Žemaitijoje dar ir šiandien per Vėlines kartais užsakomi muzikantai, kad pagiedotų prie artimųjų kapo“, – pasakojo etnologė.
Dabar ant kapų deginame jau ne vaškines, o specialias vėlinių žvakes, kurios ilgai šviečia. Viena vertus, niekas nepasikeitė, tik daug kas įgavo kitokią formą.
Bet, A.Kadžytės nuomone, atsiranda pagunda tik sausai atlikti pareigą – sutvarkei kapą, uždegei tris paras degančią žvakę – ir prieš kaimynus nebus gėda.
Apskritai žvakės kapuose – naujas dalykas, užfiksuotas tik XIX amžiaus pabaigoje. Užtat degti ugnį – labai sena tradicija.
Kapinėse žmonės sukurdavo laužus ir prie jų budėdavo, melsdavosi, giedodavo, dainuodavo.
„Seniau ant kapų žydėjo pačios gražiausios ir spalvingiausios gėlės. Koks buvo darželis namuose, toks ir ant kapų. Dabar žmonės ieško egzotikos, kopijuoja vieni kitus, tad suvienodėja“, – kritikos dėl tradicijų iškraipymo negailėjo etnologė.
Ji pasakojo, kad anksčiau vaikai nuo mažens žinojo, kas yra mirtis, juk žmonės mirdavo ne ligoninėse, o namuose.
Suprasdavo, kad neverta apsimetinėti, neigti to, kas vis tiek bus: jei gimei, tai ir mirsi.
Lankydami kapus vaikams pasakodavo, kas čia palaidotas, koks žmogus jis buvo, kokių dalykų jam per gyvenimą nutiko.
„Seniau kapus dažniau lankydavo pavasarį, kada gražiausios gėlės. Ilgės (laikotarpis nuo spalio pabaigos iki lapkričio 11 dienos) buvo metas, kada giminės savo mirusiuosius minėdavo vaišėmis.
Jie susitikdavo ir švęsdavo tai pas vieną, tai pas kitą giminės šeimą, taip patvirtindami savo ryšį“, – sakė etnologė.
Kai kurios šeimos dar išlaikė tradiciją nuvažiavus aplankyti kapų būtinai užsukti ir pas netoliese gyvenančius giminaičius.
Vėlinių metas – ramus laikas, kai galime apmąstyti, ką per metus įgijome, o ko dar stinga.
