- Ką tik grįžote iš gastrolių Kinijoje, rengiate vaidmenis Prancūzijos, Estijos operos teatruose. Tačiau pats artimiausias jūsų pasirodymas scenoje – jau šį ketvirtadienį, spalio 24-ąją, operoje „Borisas Godunovas“ LNOBT. Kaip jaučiatės šiame itin ryškiame pastatyme?
- Man spektaklis labai patinka: jis novatoriškas ir įdomus, o aš visuomet esu už naujoves, žinoma, jei jos neperžengia tam tikrų klasikos nustatytų ribų. Kiek žiūriu „Borisą Godunovą“, man jis labai patinka. Į šį pastatymą įsiliejau pernai, debiutavau drauge su Liudu Norvaišu – mūsų dabartiniu Borisu Godunovu. Šiuo metu intensyviai repetuojame su maestro Robertu Šerveniku ir kolegomis. Beje, mano repertuare nėra daug rusų muzikos vaidmenų, greta Šeimininkės „Borise Godunove“ – ryškiausias Olga „Eugenijuje Onegine“.
- Maždaug prieš savaitę grįžote iš gastrolių Kinijoje. Kokie keliai nuvedė taip toli?
- Gyvenime būna gražių sutapimų. Čia, Vilniuje, dainuojančią Karmen mane išgirdo tuo metu LNOBT operą „Lohengrinas“ statęs buvęs Latvijos nacionalinės operos vadovas Andrejas Žagaras. Sakė: „Kodėl aš nežinau šios dainininkės?...“ Kažkas jam pasakė, kad dainuoju ir Amneris. Susitikus paklausė, ar norėčiau važiuoti į Kiniją, į Makao, atsakiau, kad, žinoma, taip. Į gastroles vyko visas Latvijos nacionalinės operos kolektyvas, buvau vienintelė lietuvė. Išvykome palyginti anksti, rugsėjo 28-ąją, nes latviai rodė Richardo Wagnerio „Reino auksą“, atliko Giuseppe Verdi Requiem ir du „Aidos“ spektaklius ten vykusiame festivalyje.
- Kaip pavyko?
- Scena nebuvo tokia, kad labai padėtų dainininkui. Koncertų salė, bet su orkestro duobe. „Aidos“ spektakliuose griežė Makao orkestras, dirigentas Lü Jia. Salė buvo pilna – bilietai išpirkti gerokai iš anksto. Susidomėjimas didžiulis – kinai tiesiog ištroškę europietiškosios kultūros. Beje, Makao festivalyje koncertavo ir Lietuvos kamerinis orkestras, bilietai taip pat akimirksniu buvo išpirkti.
Man tai buvo beprotiškas išbandymas. Tarp Lietuvos ir Kinijos yra penkių valandų skirtumas, ir taip išėjo, kad turėjome vieną orkestrinę ir kelias scenines repeticijas 10 val. ryto, o tai reiškia – 5 val. ryte mūsų laiku. Taip dar gyvenime nesu dainavusi. Ir niekam nepasiskųsi, nes visi buvome tokie patys. Aida buvo Yulianna Bawarska – puikaus balso dainininkė. Dirigentas taip pat labai patiko, sakyčiau, europinio lygio, buvo mums labai kantrus.
Į pastatymą įsiliejau iš karto Kinijoje. Iki tol rengiausi savarankiškai – iš vaizdo medžiagos, kurią man atsiuntė. Drauge vyko ir režisierė Māra Ķimele, bet nelabai kokių pastabų turėjo. Juk esu Amneris dainavusi ir Vokietijoje, ir mūsų teatre. Latvių spektaklis nėra labai sudėtingas, mūsų buvęs pastatymas, kurtas Jono Jurašo, buvo daug sudėtingesnis, buvo daugiau veiksmo, o latviškajame daugiau statikos, gal svarbesni emociniai ir psichologiniai momentai.
- Kaip priėmė publika, kolegos?
- Gal ir nekukliai pasisakysiu, bet aš nusinešiau visą aplodismentų banką. Labai šiltai priėmė – ir publika be galo geranoriška, ir kolegos labai šilti. Jie jau buvo girdėję, kad štai A.Žagaras rado naują mecosopraną. Beje, nesu dainavusi Rygoje, o iš karto po „Aidos“ sulaukiau pasiūlymų pas kaimynus dainuoti „Karmen“, kitus vaidmenis. Kitais metais su „Aida“ turėčiau vykti į Japoniją. Bet mes planuojame, o Dievas šypsosi.
- LNOBT rengiatės ir Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ premjerai, kuri numatyta jau kitų metų vasarį. Jau esate dainavusi vieną pagrindinių vaidmenų Peterio Eotvoso operoje „Meilė ir kiti demonai“, tad šiuolaikinė opera nėra jums tolima žemė?
- Kaip tik atvirkščiai. Šie metai šiuolaikinės muzikos atlikimo požiūriu man yra labai produktyvūs, rengiu net keturis veikalus.
Operą „Kornetas“ žiūrinėju jau nuo vasaros. Tiesą sakant, dar pavasarį sulaukusi maestro R.Šerveniko pasiūlymo dalyvauti naujame pastatyme turėjau pasitikrinti, ar muzika tinka mano balsui, ar man pačiai patinka. Turiu pasakyti, kad šis naujas darbas labai mane sudomino.
„Kornete“ mano vaidmuo dvilypis. Pirmajame veiksme vaidinu Markizą – vyrą. Režisierius Gintaras Varnas norėjo rasti tipažą, gebantį įkūnyti vyrą – atlikti vadinamąjį „kelnių vaidmenį“. O antrajame veiksme dainuoju Grafienę. Kita išskirtinė savybė, kad šioje operoje dainuojame ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, prancūziškai, itališkai. Tesitūriškai man tai yra be proto patogi muzika, nes ypač išnaudojamas žemasis registras - man tai artima ir patinka. Be to, jau esu dainavusi O.Narbutaitės kūrinių.
- Kokie darbai laukia jūsų kitur?
- Iš šiuolaikinių kūrinių rengiu dar vieną įdomų projektą – japonų kompozitoriaus Atsuhiko Gondai kūrinį „Sakurų prisiminimai“ pagal Rimvydo Stankevičiaus libretą, kūrinys bus inscenizuotas su choru ir orkestru Kauno dramos teatre. Antrąkart po P.Eotvoso operos „Meilė ir kiti demonai“ grįžtu į Strasbūro teatrą Prancūzijoje - dalyvausiu Johno Adamso operos „Doctor Anatomic“ pastatyme. Iš klasikos mūsų Filharmonijos scenai rengiu Camille’o Saint-Saënso „Karnavalą“, o Estijoje dalyvauju „Eugenijaus Onegino“ spektaklyje.
