Menotyros mokslų daktarė V.Vitkienė yra tarptautinių meno projektų kuratorė ir meno kritikė. Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ji dėsto meno istorijos ir meno kritikos disciplinas.
Nuo 2006 metų kaunietė rengia Kauno bienalę, kuri apima šiuolaikinio meno parodas, edukaciją, viešus meno renginius, diskusijas ir analitinę veiklą.
V.Vitkienė įsitikinusi, kad šiuolaikiniai menininkai gali daryti įtaką paprastiems žmonėms, skatindami juos būti pilietiškesnius, aktyviau dalyvauti sprendžiant politinius, ekonominius ir kitus visiems aktualius klausimus, rašo "Laikinoji sostinė".
Tačiau galintys būti aktyvia Kauno visuomenės dalimi menininkai susiduria su per didele biurokratija, ir dėl to nukenčia visa Kauno bendruomenė.
– Kaune netyla ginčai dėl menininko Jono Maldžiūno kūrinio „Elektros kėdė“. Instaliacijos viešose erdvėse neleido įkurdinti nei Vilniaus, nei Kauno valdininkai. Objektas atsidūrė prie Kauno paveikslų galerijos. Kaip manote, ar kūrinys per menkai meniškas ir dėl to nevertas viešų erdvių, ar jo „trėmimą“ į mažiau lankomą vietą nulėmė kitos aplinkybės? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Vitkienės.
– Pirmą kartą J.Maldžiūnas Kauno visuomenę išjudino prieš 15 metų Rotušės aikštėje pastatydamas savotiškas kartuves. Darbą sukurti išprovokavo smurtas prieš jo bičiulį menininką.
Dabar sumanyta ir sukonstruota „Elektros kėdė“ taip pat yra socialinė provokacija. Nekasdienišku, netikėtu objektu visuomenė skatinama pažvelgti į mūsų gyvenime vykstančius procesus.
Pačiam J.Maldžiūnui kūrinys turbūt yra progresas. Nuo viduramžiškų kartuvių priėjo prie modernesnio mirties bausmės vykdymo įrenginio. Tačiau tai XX amžiaus išradimas. Dabar naudojami subtilesni mirties bausmės būdai.
Man, kaip menotyrininkei, įdomiau, kai menininkai visuomenę provokuoja subtilesniais metodais.
Vis dėlto laikinam, kelias savaites mieste statomam objektui neturėtų būti keliami labai ypatingi meninės vertės kriterijai.
Tai, kad objektas atsirado prie Paveikslų galerijos, sumažino jo prasmę. Šioje vietoje lankosi daugiausia meno žmonės. „Elektros kėdė“ buvo skirta platesnei visuomenės daliai provokuoti, paskatinti galvoti apie mirties bausmę ar patiems atsidurti baudžiamojo vietoje.
Manau, kad valdininkai laikosi per didelės atsargumo politikos. Bijo atsakomybės tuo atveju, jei daliai visuomenės meno kūrinys pasirodytų šokiruojantis.
Kratydamiesi atsakomybės biurokratai neieško kompromisų, renkasi lengviausią – draudimų kelią.
Taip nutiko ir mums, Kauno bienalės rengėjams. Teko atsisakyti kai kurių apie parodas informuojančių plakatų. Valdininkai nusprendė, kad jie geriau žino, kas yra tikras menas.
Gali būti, kad, susidūrę su biurokratiniu aparatu, menininkai, galintys būti aktyvioji miesto visuomenės dalis, numoja ranka ir Kauno bendruomenės labui nieko nebedaro. O neaktyvi bendruomenė biurokratams yra ideali visuomenė.
– Bendraujate su užsienio partneriais, rengiate tarptautinius projektus. Ar kitose šalyse menininkai sugeba provokuoti visuomenę, kalbėti apie įvairius ją jaudinančius reiškinius? Kokią patirtį galima būtų pritaikyti Kaune?
– Trejus metus rengėme bendrą projektą su prancūzais. Šios šalies menininkai viešose erdvėse rengia specialius vienos dienos performansus ar trumpam stato objektus. To jie net nevadina menu, bet socialinėmis akcijomis.
Jų metu menininkai renka visuomenės nuomonę įvairiais žmones jaudinančiais politikos, ekonomikos, moralės, įstatymų leidybos klausimais. Rengia diskusijas. Taip skatinamas paprastų žmonių pilietiškumas.
Panašias akcijas po Nepriklausomybės atkūrimo Kaune rengė grupė „Post Ars“. Šiuolaikinio performanso ir objekto meno disciplinas dailės akademijos Kauno fakultete dėstė vienas šios grupės narys Česlovas Lukenskas.
Deja, menininkai nurimo, išsibarstė. Nebedeklaruoja savo nepasitenkinimo įvairiais reiškiniais.
Manau, kad menininkai galėtų rodyti pilietiškumo pavyzdį. Gaila, kad aukštosiose mokyklose mokomi tam tikros siauros srities meno kūrėjai. Stinga kursų, kuriuose menininkai būtų skatinami tapti atviri savo socialinei aplinkai.
Čia matau didelę nišą, kurią užpildę kauniečiai galėtų išsiskirti iš kitų Lietuvos miestų aukštųjų mokyklų.
Tačiau kol kas kauniečiai, nematydami pilietiškai aktyvių žmonių pavyzdžių, yra abejingi tam, kas vyksta aplinkui. Moka tik piktintis, bet nėra aktyvūs. Žmonės netiki, kad kiekvienas pilietis gali daryti įtaką jam pačiam reikšmingiems pokyčiams įvairiose gyvenimo sferose.
– Ar susidurdama su biurokratija, su tik bambėti linkusiais kauniečiais, vis dar manote, kad miesto bendruomenės gyvenimui menininkai gali daryti įtaką?
– Šiuolaikinis menininkas turi kelti žmonėms rūpimus klausimus ir provokuoti diskusijas.
Puikus to pavyzdys buvo Vilniuje, Neries krantinėje, menininko Vlado Urbonavičiaus įkurta „Krantinės arka“. Jos meninė vertė ne taip svarbu. Svarbiausia, kad kūrinys išprovokavo ne tik meno žmonių, bet ir plačiosios visuomenės reakciją. Paskatino žmones nebūti abejingus.
Kaune pasigendu dažnesnių socialinių provokacijų, kurios būtų įdomios ne tik patiems kūrėjams, bet ir visuomenei.
