Pasaulyje pagarsėjęs siurrealistiniais filmais, visuomenės bei religijos kritika, L.Bunuelis pelnytai užima garbingų vietą tarp trijų didžiausių Ispanijos kultūros meistrų – dailininko Salvadoro Dali ir poeto Garcios Lorkos, su kuriais jis artimai bendravo. Visus šiuos tris grandus vienoje kino juostoje – „Bunuelis ir karaliaus Saliamono stalas” – yra įamžinęs kolega ispanų režisierius Carlosas Saura. Lietuvoje rodyti, matyti ir kino specialistų, inteligentijos itin mėgstami ir gausiai lankomi L.Bunuelio filmai „Andalūzijos šuo”, „Kuklus buržuazijos žavesys”, „Tristana” ir kiti. Šio režisieriaus filmai, visuomet kėlę diskusijas tarp specialistų ir anšlagus tarp žiūrovų, pasaulyje jau seniai vertinami kaip kino klasika.
„In Latino 2013” bus parodytas į Vatikano dėl meninės kokybės, religinių ir moralinių vertybių rekomenduojamų 45 filmų sąrašą įtrauktas L.Bunuelio 1958 m. Meksikoje sukurtas filmas apie idealų kunigą „Nazarinas” (1958).
Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu 1959 m. apdovanotas „Nazarinas“ – mėgstamiausias režisieriaus darbas, bet turbūt ir pesimistiškiausias. Ne veltui L.Bunuelio garsiausia fraze laikomas posakis: „Ačiū Dievui, aš vis dar ateistas.“
Kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, centre ir vėl atsiduria religija. Tiksliau – katalikybės nuosmukis. Kunigas Nazarinas gyvena skurdžiame rajone kartu su prostitutėmis, vagimis ir valkatomis. Nors kaimynai nuolat jį apvagia, Nazarinas vis tiek nerakina durų, nes tiki, kad daiktai priklauso tiems, kuriems labiausiai jų reikia. Režisierius neneigia, kad dvasininkas yra tyras, tačiau kritiškai žvelgia į vyro pasyvumą. Anot L.Bunuelio, Nazariną motyvuoja jo tikėjimas, ideologija, tačiau kas nutinka tuomet, kai ši ideologija nepasiteisina. Mat kur tik įsitraukia Nazarinas, ten kyla konfliktai ir nelaimės. Pats būdamas ateistas režisierius pateikia paprastą klausimą: ar moderniame pasaulyje liko vietos tyrai krikščionybei? Ir, rodos, pasaulis nepasiruošęs priimti Nazarino, kaip kad buvo nepasiruošęs priimti ir Jėzaus Kristaus.
Daugiavaikėje šeimoje Ispanijos provincijoje gimęs, nuo vaikystės kinematografija aistringai domėjęsis L.Bunuelis jaunystėje dėl šio pomėgio patraukė į Paryžių, o po Ispanijos pilietinio karo emigravo į JAV, dirbo Niujorke, Holivude.
Meksikoje L.Bunuelis atsidūrė visiškai atsitiktinai – keliavo pro šalį su draugu. Iki tol jis Lotynų Amerika visiškai nesidomėjo ir visuomet manė, kad tai paskutinė vieta žemėje, į kurią jis keliautų. Tačiau išgyveno ten 36 metus, o 1949-aisiais net gavo pilietybę ir Meksikoje sukūrė dvidešimt filmų. Būtent Meksikoje L.Bunueliui buvo suteikta galimybė vėl imtis režisūros po kelerių neproduktyvių metų JAV, kuriose jis buvo atleistas iš Modernaus meno muziejaus (MOMA) kino skyriaus ir niekaip nepritapo Holivude, kuriame kūrė ispaniškus amerikietiškų filmų perdirbinius.
Meksikoje L.Bunuelis gyveno ir kūrė filmus šalies kino studijose nuo 1946 iki 1961-ųjų – čia režisierius peržengė radikalaus avangardinio kino rėmus ir ėmė tyrinėti populiaraus žanrinio kino formules. Tačiau tik visai neseniai L.Bunuelio Meksikoje sukurti filmai imti vertinti. Anksčiau jis buvo vadinamas išskirtinai Europos režisieriumi, o meksikietiški darbai vadinti netikusiais žanriniais filmais arba bandomaisiais vėlesnių darbų eskizais. Nors režisierius ir sutiko kurti filmus jam svetimomis temomis, tačiau, anot jo, darbuose nėra nė vienos scenos, kuri prieštarautų jo įsitikinimams ar asmeninei moralei.
Pats L.Bunuelis labai mėgo filmą „Laiptai į dangų“ (1951), kuris sukurtas pagal jo draugo pasakojimus apie tikrus nuotykius keliaujant autobusu. Miestelyje be bažnyčios poros tuokiamos pagal senovinius papročius. Ką tik susituokusi jauna pora plaukia valtele į salą, kurioje turi praleisti savo medaus mėnesį. Tačiau jaunikio brolis praneša, kad jų motina guli mirties patale. Senolė pasiunčia ką tik vedusį sūnų į kitą miestelį, kad šis paprašytų teisininko surašyti ir patvirtinti testamentą. Tad jaunasis Oliveiro leidžiasi autobusu į nuotykių pilną kelionę. Ilgainiui tampa aišku, kad tai ne tik kelio filmas, bet ir istorija apie natūralią gamtos tvarką: jei gimsta vaikas, kažkas turi mirti.
Filme „Iliuzija keliauja tramvajumi“ (1953) pasakojama apie tramvajaus Nr. 133 vairuotoją Tarachą ir kontrolierių Chuaną. Jiems pranešama, kad jų tramvajaus maršrutas naikinamas, tad savo liūdesį paskandinę alkoholyje draugai nusprendžia paskutinį kartą pasivažinėti senuku Meksiko gatvėmis. L.Bunuelis panaudoja tramvajų tam, kad sutelktų į vieną vietą skirtingus visuomenės tipažus, atstovaujančius praeičiai ir dabarčiai, jaunystei ir senatvei, turtui ir skurdui, tikėjimui ir politikai. O kelionė tramvajumi įgyja simbolinę pasipriešinimo prasmę - kovą su modernumu, tad vis nauji keleiviai leidžia tramvajaus duetui palaikyti mašinos gyvybę ir rezistencinę nuotaiką. Tai filmas-satyra, pajuokianti buržuazines vertybes bei nusitaikanti į du L.Bunuelio mėgstamiausius taikinius – bažnyčią ir valstybę.
1952 m. filmas buvo apdovanotas specialiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje ir laikomas vienu komerciškiausių režisieriaus filmų.
L.Bunuelio filmai bus rodomi Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis”, spalio 17–24 d.
