Norėtųsi paklausyti gerbiamo aktoriaus ir nuoširdžiai pasidžiaugti vaidybiniame kine debiutuojančios dokumentinių filmų režisierės Agnės Marcinkevičiūtės darbu. Bet...
„Vardą tamsoje” platintojai pristatė kaip pirmąjį lietuvišką detektyvinio žanro filmą po daugiau nei 25 metų pertraukos. Skamba intriguojamai – lyg žinia, kad užpildoma ilgai žiojėjusi spraga. Vadinasi, šio filmo būtinai reikėjo – jis esą turėtų praplėsti ir papildyti nacionalinio kino lauką naujais motyvais, tematika.
Aktoriai rūpinasi įtampa
Lietuvoje išties nedaug autorių ryžosi išbandyti kine detektyvo žanrą. Lietuvių režisieriams sunkokai sekėsi laikytis apibrėžtų žaidimo taisyklių, kurių reikalauja bet kuris detektyvas, – sudėlioti intriguojamą siužetą, iki pabaigos išlaikyti emocinę įtampą.
Tad A.Marcinkevičiūtė ėmėsi itin ambicingo ir sykiu pavojingo sumanymo – ekranizuoti rašytojos Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje” ir dar supinti detektyvinę intrigą.
Neskaičiusiems romano rezultatas gal pasirodys visai įtikinamas, nes pagrindinis krūvis filme teko aktoriams. O jie darė, ką galėjo, – kartais netgi improvizavo ironizuodami keistuolių provincialų personažus.
Aktoriai sklaidė nuobodulį, bandė palaikyti filme vis nuslūgstančią įtampą ir formaliai kuriamą mįslingumą.
Daugybė smulkių veikėjų
Elvyros Žebertavičiūtės kuriama prancūzų kalbos mokytoja Koko – tarsi iš Agathos Christie detektyvų. Ji kriminalą randa net avižinėje košėje – ekscentriškus svaičiojimus perteikia taip energingai, tarsi tai būtų labai svarūs, nors ir šypseną keliantys argumentai.
Kiti filmo veikėjai – Rimantės Valiukaitės barmenė Šarkienė, Kristinos Kazlauskaitės įkūnyta viešbučio savininkė, Sonatos Visockaitės pardavėja, Algirdo Dainavičiaus veterinaras, Jurgitos Jurkutės nuovados sekretorė Atali – kuriami vadovaujantis stereotipiškai suformuluotais, iš karto atpažįstamais ir nuspėjamais įvaizdžiais, poelgiais. Tai linksmino, o kartu priminė atgijusias karikatūras.
Antraplanių vaidmenų gausa filme kiek glumino, nes jų pasirodymas vargu ar turi lemiamos reikšmės siužetui plėtoti, tik suskaido jį į atskirus intarpus. Suprantama, kad filme norėta pavaizduoti daugelį R.Šerelytės romano herojų, persekiojamų „depresijos, graužikų ir velnių”, tačiau pokštaujant ir detalizuojant svarbiausi momentai kažkur nusimetė, o dramaturginiai akcentai išsibarstė kas sau.
Du groteskiški rusakalbiai, pasigedę senelio, neberandančio kelio namo, atrodė tokie pat svarbūs kaip ir faktas, kad kadaise moksleivę suvedžiojęs mokytojas buvo dar ir KGB agentas.
Mėgindama aktualizuoti nykią posovietinę kasdienybę režisierė pasitelkė dar ir šalutinę – politinę – liniją.
Moteriško sielvarto stilius
Pati R.Šerelytės romano struktūra – nevientisa, skylanti į daugybę „paslaptingo sapno ėduonies” paveikto gyvenimo nuotrupų, siurrealistinių nuojautų, nihilistinių metaforų, aštrios ironijos. Jos moderniam literatūriniam pasakojimui tai suteikė savitumo, bet kino ekrane susivėlė, susisuko į, tarmiškai tariant, jovalą.
Filme panaudojami detektyvo elementai – viešbutyje randamas septyniolikmetės kūnas. Tačiau kriminalinę intrigą netrukus nustelbė Tardytojos (aktorė Neringa Varnelytė) išgyvenimai, jos nyki buitis, nelaimingos meilės prisiminimai.
Buvo beatodairiškai panirta į stilizuotą moterišką sielvartą, kurį praskaidrino nebent kava su brendžiu. Vienišos, alkoholio, nevilties ir haliucinacijų paveiktos moters atmintyje dažnai iškildavo jaunystės dienos (Tardytoją moksleiviškos jaunystės metais vaidina Deimena Drąsutytė).
Tos dienos paženklintos ir prigesusios mokinukės aistros, ir sovietinės santvarkos absurdo.
Balansuojant tarp skirtingų laikotarpių susipainiota dar ir stilistiškai: nebuvo aišku, nei kur vyksta veiksmas, nei kada. Apie autentišką atmosferą iš viso būtų sunku kalbėti, nes akis badė neatitikimai, atmestinai pasirinktos vietovės, interjerai, net personažų drabužiai.
Atrodytų, tai smulkmenos, bet jų visuma sudarė saviveiklos būrelio įspūdį. Šiuo požiūriu lemtingai tiksliai nuskambėjo G.Storpirščio Mokytojo žodžiai, finale įgavę didesnę ir platesnę potekstę: „Nekenčiu saviveiklininkų.”
