Pasak „Aido“ savininkės, keisti pavadinimą reikėjo ir dėl to, kad iki šiol nemažai žmonių buvo įsitikinę, jog jie vis dar kažkuo susiję su laikraščiu, nors jau seniai nėra jokių ryšių.
„Nemalonu, kai visi mano, kad tu nesi savarankiškas, nors jau daugelį metų sėkmingai tvarkaisi galerijoje“, – prisipažino B.Patašienė.
Ištikima modernistams
Prieš dvidešimt metų Maironio gatvės kampiniame pastate įsikūrusi „Lietuvos aido“ galerija savo veiklą pradėjo grupės „24“ paroda. Vadinamojo tyliojo modernizmo autoriams galerija lieka ištikima iki šiol.
Šiems menininkams patinka galerijos darbo stilius – neatsitiktinai daugelis lietuviškojo modernizmo klasikų eksponavo čia savo darbus net ir tuomet, kai galerijos patalpos nė iš tolo nepriminė balto kubo.
Po erdvių salių Maironio gatvėje nedidelė ir sudėtinga ekspozicijų erdvė Šv.Ignoto bažnyčioje daugeliui atrodė visai netinkama rodyti meną.
Tačiau prieš 15 metų parodoms tinkančių erdvių Vilniuje buvo itin nedaug. Be to, sovietų laikais Kino studijos sandėliu paverstos bažnyčios atmosfera sukūrė papildomą intrigą, traukusią ir dailininkus, ir meno mėgėjus.
Įsiamžina nuotraukoje
Vis dėlto po kelerių metų galerijai persikrausčius į patalpas Žemaitijos gatvėje, šalia Šv.Mikalojaus bažnyčios, ir netoli nuo Šiuolaikinio meno centro, lengviau atsiduso ne tik parodų autoriai, bet ir galerininkė.
Čia jau buvo galima gerokai solidžiau pristatyti kūrėjų darbus, jie pradėjo dominti ir jaunesnės kartos kolekcininkus.
Kai kurie menininkai net sugebėdavo praplėsti galerijos erdvę, dalį savo darbų eksponuodami galerijos rūsyje.
„Jau tapo tradicija kas penkerius metus rengti galerijos menininkų fotosesijas. Šių nespalvotų nuotraukų autorius visuomet tas pats – fotomenininkas Gintautas Trimakas“, – stabilumo ženklą nuolatinėje galerijos kelionėje įvardijo B.Patašienė.
Galerininkė apgailestavo, kad šių metų fotografijoje nebus kelių „Aidui“ svarbių dailininkų – instaliacijų kūrėjo Vladimiro Tarasovo ir tapytojo Adomo Jacovskio, kurie per fotosesiją buvo išvykę.
Prie Trakų trakto
Pavadinimą pakeitusią „Aido“ galeriją šiuo metu galima rasti jau ketvirtoje vietoje – netoli senojo Trakų trakto.
Prieš keletą metų ji įsikūrė viename jaukių kiemelių Trakų gatvės pradžioje.
B.Patašienė tikisi, kad čia galerija užsibus ilgiau.
Ji paneigė gandus, kad galerijos pavadinimas buvo sutrumpintas siekiant lengviau įsitvirtinti tarptautinėje meno rinkoje.
Per 20 metų išsaugojusi daugumą savo autorių „Aido“ galerija ne taip intensyviai kaip „Vartai“ ar kitos sostinės galerijos ieško ir jaunų autorių. Mat per tuos du dešimtmečius galeriją atrado nemažai meno mėgėjų, kuriems arčiau širdies – vyresniosios kartos lietuvių modernistų kūriniai.
Tačiau paklausta, ar pavyko įpratinti kolekcininkus pirkti meno kūrinius galerijoje, o ne dailininkų dirbtuvėse, B.Patašienė tik numojo ranka.
Kol kas pavyko tik susitarti su dailininkais, kad kūrinių kainos galerijoje ir dirbtuvėje būtų maždaug vienodos.
„Tiesa, dabar vis dažniau pasitaiko atvejų, kai pirkėjai iš dirbtuvės grįžta į galeriją ir nusiperka darbą čia. Juk ne visi žmonės gali įvertinti meno kūrinį – studijoje pamatę daugybę darbų, supranta, kad nepajėgs pasirinkti. O galerijoje rengiamoms parodoms atrenkami geriausi kūriniai. Tai tarsi kokybės ženklas“, – aiškino B.Patašienė.
Šiuo metu „Aido“ galerijoje galima pamatyti tapytojos Lenos Chvičijos darbų parodą „Kelyje“.
