„Valio! A.Munro paskirta Nobelio literatūros premija!” – socialiniame tinkle „Twitter” ketvirtadienį džiaugėsi kita kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, rašo „Lietuvos rytas".
Britų dienraščio „The Guardian” interneto portale M.Atwood kiek vėliau parašė: „A.Munro jau seniai pelnė pripažinimą Šiaurės Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje, bet Nobelio premija sukels tarptautinį susidomėjimą ne tik moterų ir Kanados literatūra, bet ir apsakymo žanru, kuris paprastai yra ignoruojamas.”
Kanadiečių lūkesčiai išsipildė
82 metų A.Munro tapo tryliktąja moterimi, pelniusia 1901 metais įsteigtą garbingiausią pasaulyje literatūros apdovanojimą, kurio piniginė išraiška šiuo metu siekia 8 mln. Švedijos kronų (3 mln. 168 tūkst. litų).
„Nė vienas kanadietis nėra pelnęs Nobelio literatūros premijos, bet yra daug vilčių, kad ketvirtadienį Stokholme 112 metų trunkantį mūsų laukimą vainikuos A.Munro triumfas”, – Švedijos karališkosios akademijos nuosprendžio išvakarėse rašė Kanados dienraštis „The Globe and Mail”.
Taip ir atsitiko. A.Munro tapo pirmąja rašytoja, Kanados literatūrai iškovojusia vietą garbingoje nobelininkų ložėje. „Žinojau, jog esu tarp pretendentų, bet niekada nemaniau, jog galiu laimėti”, – kuklinosi viešumą ne itin mėgstanti A.Munro.
Tiesa, 1976 metais garbingoji premija buvo skirta Sauliui Bellow, kuris gimė Kanadoje ir pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus praleido šioje šalyje. Vėliau rašytojas visam laikui išvyko į JAV.
Jeigu kanadiečiai S.Bellow laikytų savo šalies atstovu, tuomet ir mes turėtume džiaugtis, kad turime vieną Nobelio premijos laureatą – Lietuvoje gimusį, bet Lenkijoje gyvenusį ir lenkiškai rašiusį Czeslawą Miloszą.
Kuria tradicinius apsakymus
A.Munro kūrybinę karjerą savotiškai įrėmina dvi frazės.
Kai praėjusio amžiaus viduryje A.Munro pradėjo skelbti savo kūrinius, vietos laikraštis straipsnį apie vaikus auginančią rašytoją pavadino „Namų šeimininkė randa laiko apsakymams rašyti”. „Tuomet rašanti moteris visus stulbino labiau negu bet kas kitas”, – prisiminė rašytoja.
Tokia antraštė ironiškai skamba dabar, kai Švedijos karališkosios akademijos nariai A.Munro pavadino šiuolaikinio apsakymo meistre, ištobulinusia trumposios prozos žanrą.
„A.Munro – tradicinių psichologinių apsakymų kūrėja. Tiesa, itin subtilių.
Jos kūrinių veiksmas daugiausia vyksta Kanados provincijos – Pietvakarių Ontarijo – miesteliuose ir kaimeliuose. Viename tokių pati rašytoja praleido savo vaikystę.
Apsakymų veikėjai – paprasti žmonės, daugiausia moterys, kurių gyvenime lyg ir nevyksta nieko ypatinga, bet tie nedideli įvykiai vis dėlto subtiliai keičia jų likimus”, – „Lietuvos rytui” sakė literatūros kritikas Laimantas Jonušys, anglų kalba skaitęs A.Munro knygą „Pernelyg daug laimės”.
Lyginama su A.Čechovu
A.Munro dažnai lyginama su rusų rašytoju Antonu Čechovu.
Ypač nuo tada, kai jos kolegė Cynthia Ozick ištarė garsųjį sakinį: „Ji yra mūsų Čechovas ir tikrai pergyvens daugumą savo amžininkų.”
Pati A.Munro į tokį palyginimą žvelgia atsargiai. Ji A.Čechovo net nepaminėjo tarp jai įtaką padariusių rašytojų, tarp kurių išvardino tokius savo kolegas kaip Eudora Welty, Carson McCullers, Ketherine Anne Porter, Williamas Maxwellas, Johnas Updike’as, Joyce Carol Oates.
„A.Čechovas yra per didelis, neprilygstamas. Jis paveikė mus visus. A.Čechovo, kaip ir Williamo Shakespeare’o, kūryba skleidžia tobulą šviesą.
Žinoma, ir aš norėčiau skleisti tokią šviesą. Kas nenorėtų?” – yra sakiusi A.Munro.
L.Jonušys taip pat mano, kad saviti A.Munro apsakymai tam tikrais požiūriais skiriasi nuo rusų rašytojo kūrinių.
„A.Čechovo personažai dažniausiai yra pasyvūs, o A.Munro veikėjai stengiasi keisti savo gyvenimą, nors dažniausiai tos pastangos nebūna sėkmingos”, – svarstė L.Jonušys.
Kad A.Munro apsakymai turi kai ką ypač savita, įsitikinę ir tokie plunksnos meistrai kaip garsųjį romaną „Anglas ligonis” parašęs kanadietis Michaelas Ondaatje ir „Flobero papūgos” autorius britas Julianas Barnesas.
„Man labiausiai patinka, kad A.Munro apsakymai turi privatumo ir intymumo jausmą, – „The Globe and Mail” žurnalistui kalbėjo M.Ondaatje. – Jos kūriniai turi savo kodą. Jie nepasižymi viešumo siekiu ar retoriškumu. Todėl skaitytojai turi ateiti pas ją – ji pati pas juos neina.”
„A.Munro sugeba stumdyti savo personažus laike taip, kaip joks kitas rašytojas. Skaitydamas jos kūrinį nesi tikras, kad laikas bėga. Supranti tik tai, kad jis jau prabėgo.
Todėl skaitytojas seka veikėjus, kurie taip pat suvokia, kad laikas jau praėjo ir jų gyvenimas pasikeitė, bet nepagauna, kaip, kada ir kodėl pasikeitė.
Šis A.Munro sugebėjimas iš dalies paaiškina, kodėl jos apsakymai tokie tiršti, kad neretai prilygsta romanams.
Aš keletą kartų bandžiau rašyti kaip A.Munro, bet man nepavyko. Džiaugiuosi dėl šios savo nesėkmės, nes niekas negali – ir neturi teisės – rašyti kaip didžioji A.Munro”, – amerikiečių leidiniui „The New Yorker” kalbėjo J.Barnesas.
Kryptingai siekė tikslo
A.Munro kūrybos savitumas – ne tiek Dievo dovana, kiek nuoseklaus, kryptingo ir sunkaus darbo rezultatas.
„Man šioje srityje šio to pasiekti greičiausiai pavyko dėl to, kad neturėjau jokių kitų talentų. Rašyti man visada buvo sunku, bet nerašyti – dar sunkiau”, – yra sakiusi A.Munro.
Kad taps rašytoja, A.Munro (tada dar A.Laidlaw) nutarė vaikystėje. Ji mėgdavo sau pasakoti istorijas, perkurdavo jau girdėtas. Viena tokių – Hanso Christiano Anderseno „Undinėlė”. A.Munro taip nepatiko šios pasakos pabaiga, kad ji sugalvojo laimingesnę.
Būdama dešimties ar vienuolikos A.Munro prisižadėjo sau tapti rašytoja ir kryptingai judėjo šios svajonės išsipildymo link.
„Tai nebuvo tuščia užgaida. Vaikystėje dirbau daug fizinio darbo, nes mano motina, kuri sirgo Alzheimerio liga, negalėjo.
Tačiau net tai manęs nesustabdė”, – prisiminė A.Munro.
Užaugino tris dukteris
Pirmąjį savo apsakymą „Šešėlio matmenys” ji paskelbė 1950-aisiais – studijuodama Vakarų Ontarijo universitete, o laisvalaikiu dirbdama tai padavėja, tai tabako rinkėja, tai bibliotekininke.
„Į universitetą įstojau ne dėl žinių, o tiktai tam, kad turėčiau daugiau laiko rašyti”, – atskleidė A.Munro.
Su savo pirmuoju vyru Jamesu Munro rašytoja susipažino dar būdama moksleivė. Jie susituokė 1951-aisiais ir iš Ontarijo provincijos persikėlė gyventi į Vakarų pakrantę – iš pradžių į Vankuverio priemiesčius, vėliau į Viktorijos miestą, kuriame atidarė iki šiol veikiantį knygyną „Munro’s Books”.
Su pirmuoju vyru rašytoja susilaukė keturių dukterų (viena mirė tik gimusi). Tuos laikus A.Munro prisimena kaip itin kūrybingus.
„Nėštumas man žadindavo kūrybines jėgas. Rašydavau lyg pašėlusi – tarsi pagimdžiusi tam neturėsiu laiko. Bet ir pagimdžius laiko atsirasdavo – griebdavausi plunksnos, kai vaikai sumigdavo”, – prisiminė A.Munro.
Pirmąją apsakymų knygą „Laimingų šešėlių šokis” A.Munro išleido tik 1968-aisiais būdama 37 metų. Ši knyga nebuvo itin populiari tarp skaitytojų, tačiau pelnė kritikų pripažinimą ir buvo apdovanota Generalgubernatoriaus premija.
Nuo tada kasdien mažiausiai po tris valandas prie darbo stalo praleidžianti A.Munro maždaug kas ketverius metus išleidžia po apsakymų knygą.
1972 m. ji išsiskyrė su J.Munro, grįžo į gimtąją Ontarijo provinciją, ištekėjo už geografo G.Fremlino ir visiems laikams apsigyveno mažyčiame Linkolno miestelyje, kurio kasdienybėje ilgus metus ieškojo siužetų savo apsakymams.
Gal mūsų leidėjai susigriebs?
„Aš turbūt daugiau neberašysiu”, – šių metų birželio mėnesį užsiminė A.Munro, Toronte atsiimdama vieną iš daugelio premijų.
Panašius žodžius ji ištarė ne pirmą kartą – 2006-aisiais „The Globe and Mail” žurnalistui ji taip pat teigė, kad kūrybai nebeturi energijos.
Tačiau 2012-aisiais išleido knygą „Brangus gyvenime”. Todėl ne visi patikėjo, kad A.Munro daugiau neberašys.
„Brangus gyvenime” – tikrai paskutinė mano knyga, o ją vainikuojantys keturi autobiografiniai apsakymai (savotiški apsakymų, kuriais pradėjau savo karjerą, perpasakojimai) – paskutiniai mano kūriniai. Galite lažintis iš pinigų”, – dienraščiui „The New York Times” šių metų liepą darsyk patvirtino A.Munro, prieš kelis mėnesius netekusi mylimo vyro.
Tačiau duodama interviu Švedijos karališkosios mokslų akademijos atstovams A.Munro užvakar užsiminė: „Gal ši premija ir pakeis mano sprendimą?”
Kad ir kaip būtų, mums telieka tikėtis, kad šių metų Nobelio literatūros premijos skyrimas kanadietei A.Munro lietuvių leidėjus paskatins išversti ir išleisti bent vieną šios įdomios rašytojos knygą.
Kodėl A.Munro rašo tik apsakymus?
A.Munro iš viso išleido keturiolika apsakymų knygų. Tarp jų – „Kas tu manai esąs?” (1978), „Meilės progresas” (1986), „Mano jaunystės draugas” (1990), „Atviros paslaptys” (1994), „Geros moters meilė” (1998), „Neapykanta, draugystė, partnerystė, meilė, vestuvės” (2001), „Pernelyg daug laimės” (2009), „Brangus gyvenime” (2012).
Kai kas A.Munro knygą „Mergaičių ir moterų gyvenimai” (1971) laiko romanu, tačiau ją geriausiu atveju būti galima pavadinti novelių romanu, nes ji sudaryta iš atskirų apsakymų, kuriuos sieja kai kurie veikėjai ir siužeto linijos.
Pati A.Munro yra prisipažinusi, jog ilgą laiką manė, kad apsakymai – tik pasiruošimas stambesnės formos kūriniams. Kitaip tariant, rašytoja ilgai svajojo parašyti romaną.
„Mergaičių ir moterų gyvenimai” buvo pirmasis kūrinys, kurį A.Munro iš pradžių pabandė rašyti kaip įprastą romaną, bet netrukus suprato, kad jai niekaip nepavyksta. Galiausiai ji nusprendė pasakojimą suskaidyti į apsakymus ir kūrinys vėl pajudėjo iš aklavietės.
„Būtent tada supratau, kad niekada neparašysiu tikro romano – aš tiesiog nemoku mąstyti tokiu būdu”, – „The Paris Review” yra sakiusi A.Munro, į savo tekstus žiūrinti ne kaip į apsakymus ar romanus, o kaip į prozos kūrinius.
