“Vilniaus kino šortai” pakvies ir į specialiąsias programas. Išsiilgusiems subtilaus humoro liūdėti neleis penkių žavių prancūziškų komedijų programos filmai. Bus parodyta vieno didžiausių Europoje trumpametražių filmų festivalio “Brest European Short Film Festival” septynių juostų programa. Festivalis nudžiugins ir lietuviškos dokumentikos gerbėjus – pristatys lietuvių režisierės Oksanos Burajos filmų retrospektyvą. Šios režisierės dokumentiniai filmai apie gyvenimo paribių žmones nuolat tampa tarptautinių festivalių atradimais
"Vilniaus kino šortų“ penktadienio ir sekmadienio seansuose – penki trumpametražiai O.Burajos filmai nuo kursinio darbo „Mama“ (2001), apdovanoto penkiuose tarptautiniuose festivaliuose, iki naujausio „Liza, namo!“ (2012), įvertinto ir Lietuvoje, ir užsienyje.
- Kodėl pokalbio susitikome cerkvėje? Ar cerkvė yra jūsų gyvenime, jūsų kūrybos perspektyvoje? - paklausiau 41 metų režisierės.
- Ortodoksų kultūroje atrandu nemažai medžiagos savo kūrybos idėjoms. Tai lobis. Menininkas juk nesugalvoja to, ką jis kuria. Jis įsiurbia aplinką ir savo kūrinį išaugina kaip kriauklė perlą.
Pateiksiu primityvų vaizdą. Auga gėlė. Vienokia ji bus greta cerkvės ir visai kitokia, jeigu šalia sąvartynas. Galima nefilmuoti nei cerkvės, nei sąvartyno, tik gėlę. Iš to, kokia ji, pajusi jos aplinką.
- Ir savo filme „Mama“, ir „Dienoraštyje“, kuris yra pelnęs daugiausia apdovanojimų, ir naujausiame „Liza, namo!” jūs domėjotės žmonėmis, augusiais ne pakylėtoje aplinkoje, o ten, kur skurdas, alkoholis, šiurkštūs santykiai.
- Buvo laikas, kai mane traukė filmuoti palūžusius, prislėgtus žmones, subjaurotą aplinką, kurioje jiems tenka gyventi ir kentėti. Kai studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, man paliko įspūdį vieno dėstytojo pasakymas, kad menui įdomesnis tas medis, kuris kreivesnis. Toks medis turi daugiau dramaturgijos. Aš, matyt, savaip tai supratau.
Pastaruoju metu man norisi papasakoti ir apie gražesnį medį, tik nežinau, kaip. Gali viskas pasirodyti banalu ir sentimentalu. O kaip parodyti, kad grožis gyvuoja ir šiandien? Kad jis tebėra. Kad ir gėris menui patrauklus.
Galbūt iš savo mokytojo Henriko Šablevičiaus ir gavau nuostatą, kad menininkas pirmiausia savyje turi kaupti turtą, kad turėtų ką išreikšti. Jeigu ateisi tuščias filmuoti, tai ir savo kūriniu nieko nepasakysi.
- Atskleiskite trumpučio filmo „Mama“ istoriją. Kur filmavote tą nepaprastai gražų, išraiškingą berniuką, azartiškai mušantį armiją tarakonų, kviečiantį mamą, kurios taip ir nepamatome?
- Nuomojausi kambariuką greta jų buto Užupyje. Studijų metais turėjau daug laiko filmuoti ir kūriau savo kursinį darbą. Kai filmavau, nemaniau, kad „Mama“ pateks į festivalius. Maniau, parodysiu auditorijoje ir viskas tuo baigsis. Nesitikėjau apdovanojimų.
- Kaip tik tame filme galima nujausti temą, kuri labai aiški vėlesniuose filmuose – kitokio gyvenimo ilgesys. Juk ir „Dienoraštis“, ir „Išpažintis“ – apie tai?
- Mano supratimu, sielos prigimtis – būti kitur. Mes visi turime kitokio gyvenimo nuojautą. Iš kur atsiranda problemos, bėdos ir prasideda pragariškas gyvenimas? Todėl, kad sielai jo norisi kitokio, o tai, kas yra, – nenormalu, taip neturi būti. Tą išreiškiu per vaiką – berniuką „Mamoje“, mergaitę filme „Liza, namo!“. Vaikas simbolizuoja kiekvieno žmogaus sielą, o ji trapi. Mes labai jautrūs žvilgsniui, žodžiui, nors iš pažiūros galime atrodyti labai stiprūs.
Vaikas lyg Mažasis princas nusileidžia iš savo planetos į materialų pasaulį ir žiūri, kas vyksta.
- Dokumentiniame kine nėra aktorių atrankos. Kaip atsiranda jūsų Mažasis princas – Liza?
- Ji tiesiog dovana. Buvau numačiusi filmuoti kitą stebuklingą vaiką, bet kol gavome finansavimą... Mergaitė pasikeitė ir jos mama jau nebenorėjo leisti filmuotis.
Išgyvenau dėl to didžiulį sukrėtimą. Pamenu, kad ne tiek meldžiausi, kiek stipriai galvojau: Dieve mano, padėk man sukurti šitą filmą. Kaip nors.
Nežinojau, ką daryti. Ėjome su operatore Kristina Sereikaite per Subačiaus gatvę ir atrodėme turbūt juokingai, nes Kristina lyg niekur nieko kreipdavosi į žmones: "Laba diena, turite mergaitę? Galime nufotografuoti?" Ir žmonės jai paklusdavo, lyg ji būtų kokia inspektorė.
Galų gale radome Lizą net neieškodami – ji svečiavosi tuose namuose, kuriuose radome pirmąją mergaitę.
- Ir „Dienoraštis“, ir „Mama“, ir „Liza, namo!” nufilmuoti tų žmonių namuose. Žmogus su kino kamera – svetimkūnis. Kaip pavyksta netrukdyti realybei? Kokie santykiai jus sieja?
- Kai kada žmonėms patinka filmuotis. Buvo taip, kad filmuojamieji prisirišdavo prie manęs ir net laukdavo, kad išspręsčiau jų problemas.
Per vieną filmavimą turėjau gan skausmingą išgyvenimą, po kurio jau nesiekiu pernelyg stipraus artumo. Pasidariau atsargesnė, iš karto aiškiai ir atvirai pasakau, kad atėjau kurti filmo. Taip man atrodo sąžiningiau. Nekalbu su žmonėmis apie aukštas kino idėjas.
Nesiekiu artumo ir dėl to, kad po filmavimo žmonėms neliktų tuštumos. Juk nufilmavai ir – gėda prisipažinti – tau daugiau nebereikia nei tų namų, nei tų žmonių, nors ką tik maloniausiai bendravai.
Anksčiau man atrodė, kad einu pas žmones filmuoti, nes jie man įdomūs. Vėliau supratau, kad noriu ne tik filmą sukurti, bet tam tikrą savo mintį išreikšti, o tam naudojuosi tais žmonėms, lyg vagiliaučiau. Todėl dabar jaučiu dvasinę atsakomybę. Kiek galiu, stengiuosi ir padėti, ir nenutraukti bendravimo.
Juk sužinau ir skaudžiausias jų istorijas, nors filmuose nerodau. Žmogus tave įsileidžia, tau atsiveria. Ir tiki, kad esi jo namuose dėl jo. O iš tiesų esi dėl savo idėjos.
Esame apie tai kalbėjęsi su vienu režisieriumi. Jis sakė: kartais mane sąžinė graužia, kad apnuoginu tuos žmones. Sakau, tu nieko negali apnuoginti, tik save.
Spalio 10-13 dienomis festivalio filmai bus rodomi Vilniuje, kino teatruose “Forum Cinemas Vingis”, “Skalvija” ir “Pasaka”. Spalio 15–20 d. keliaus net per 6 Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Nidą, Ukmergę.
