Kai šių metų „Poetinio Druskininkų rudens”, savaitgalį vykusio viename gražiausių šalies kurortų, rengėjai pranešė, kad festivalį bus galima tiesiogiai sekti internetu, nė akimirkos neabejojau, jog taip ir darysiu.
Rengėjai suviliojo ne tik profesiniu naujos patirties saldumu, bet ir atsakingo poezijos mėgėjo pareiga paremti progresyvų sumanymą. Be to, traukė ir proga parepetuoti ateitį, kurią kai kas jau piešia šviesiomis tikrovės mirties spalvomis. Suviliojo ir pametė. Bet apie viską nuo pradžių.
Ar poetai dar reikalingi?
Kai penktadienį 14 val. jungiausi prie festivalio transliacijos, kažkodėl neabejojau, kad būsiu vienintelis, kuris per atstumą stebės diskusiją „Politinis korektiškumas ir poezija”.
Tačiau mano išsipūtusiai tuštybei buvo lemta sprogti it burbului. 20 minučių į salę besirenkančių diskusijos dalyvių nuotykius vienu metu sekė net 10 tinklininkų, kurie iki išradingųjų kalbininkų įtempto darbo rezultato buvo vadinami kiek kitaip ir neturėjo nieko bendra su kamuolio mušinėjimu per tinklą.
Pasakysiu iš anksto, kad 10 vienu metu transliaciją stebinčių internautų buvo beveik rekordas. Per dvi dienas mano pasisėdėjimo prie kompiuterio skaičiuoklė tik sykį buvo parodžiusi 12 tinklininkų, o dažniausiai transliaciją sekdavo 6 poezijos mėgėjai. Iš viso buvo per 420 prisijungimų prie transliacijos.
Ar tai reiškia, kad, anot festivalyje dalyvavusios bardės Anos Gerasimovos-Umkos, poetai „nereikalingi šitai epochai”? Epochai gal ir ne, bet saujelei tinklininkų, bobų vasarą nusprendusių praleisti prie vaizduoklio, buvo dar ir kaip reikalingi.
Smagu diskutuoti su savimi
Kai diskusijos „Politinis korektiškumas ir poezija” dalyviai galiausiai susėdo prie kvadratu sustatytų stalų ir ėmė žiopčioti it žuvys, sumojau, kad arba transliacijos rengėjai iš manęs tyčiojasi, arba kažkas negerai kompiuteriui.
Perkroviau kompiuterį. Ausinėse išgirdęs kosčiojimą, popierių šlamėjimą, kėdžių traškėjimą pasijutau lyg devintam danguje. Bet tada atsistojo festivalio idėjinis vadas K.Platelis ir prabilo angliškai: „This is a demonstration of „Ustream” producer.”
Keisčiausia, kad K.Platelis prakalbo žaviu moterišku balsu, kurį išsyk pamilau. Šį balsą ir šią frazę, užklojančią ir griežto kritiko balsą, ir jaunos poetės jautrų meilės eilėraštį, girdėsiu kas pusę minutės ištisas dvi dienas – mat festivalio rengėjai ir rėmėjai nesukrapštė kelių šimtų dolerių nedemonstracinei „Ustream” versijai įsigyti.
Šiaip ar taip, ta moteris buvo gal ir ne politiškai korektiškiausia, bet nuosekliausia diskusijos dalyvė, vis primenanti savo griežtą nuomonę diskutuojamu klausimu: „This is a demonstration of „Ustream” producer.” Kita vertus, nuo jos ne ką teatsiliko ir kitos kalbančios galvos.
Buvo prisiminta ir skandalinga šviesaus atminimo Valdo Gedgaudo recenzija, ir kiek mažiau skandalingas Lietuvos himno vyriškumu pasipiktinusių moteriškių performansas, ir daugybė kitų dalykų, tačiau diskusija taip ir nevirto tinkliniu, kurio nepažaisi nekreipdamas dėmesio į priešininką.
„Poetas – tai vandens drumstėjas, kurio sudrumstas vanduo pasidaro švaresnis”, – ištarė amerikiečių poetas Lamontas Steptoe. Ši prasmingiausia ir gražiausia diskusijos frazė tinka ir pačiai diskusijai, kuri tik sudrumstė vandenį, bet jo nepavertė skaidresniu.
Jei reikėtų vaizdo, simboliškai atspindinčio panašių diskusijų esmę, juo galėtų būti fotografas, kuris įpusėjus diskusijai lįsdamas po stalu atkišo kalbėtojui užpakalį.
Kur dingo transliacija?
Žiūrėdamas „Poetinio Druskininkų rudens” tiesioginę transliaciją bene keisčiausiai pasijusdavau, kai ji netikėtai nutrūkdavo arba apskritai neprasidėdavo.
Štai šeštadienį ryte išsiropštęs iš lovos ir išsiviręs puodelį kavos internetu bandžiau prisijungti prie Alvydo Šlepiko ir Artūro Valionio spektaklio „Didysis Vilniaus gaisras” žiūrovų, bet pamačiau tik besikeičiančias įvairių Druskininkų vietų nuotraukas. Jokio Vilniaus gaisro.
Po pusvalandžio sumojau, kad transliacijų iš renginių lauke greičiausiai nebus. Tai rengėjai kažkodėl nutylėjo – matyt, turėjau pats susiprasti.
Kad nusiraminčiau, nuvykau į Verkių parką ieškoti savojo Vilniaus gaisro. Radau. Miestą laižė rudens liežuviai.
Sugrįžęs ir vėl prisijungęs prie transliacijos pamačiau, kaip lietuvių poezijos popietės vedėjas Ričardas Šileika tai pačiai A.Gerasimovai-Umkai įteikia stiklainį, pilną kažko, bet ne uogienės. „Tai smėlis iš Verkių nacionalinio parko”, – ištarė R.Šileika, o aš ėmiau svarstyti apie sutapimų reikšmę mūsų gyvenime.
Tarkim, kai tas pats R.Šileika renginio dalyvių paklausė, kaip vadinosi Aurio Radzevičiaus-Radziaus knyga, pasirodžiusi prieš porą dešimtmečių, į vaizduoklį ėmiau naiviai klykti „Ornamentas vietoj laivo”.
Tada netikėtai išgirdau Druskininkuose viešėjusio ir klausimo nenugirdusio poeto Rimvydo Stankevičiaus balsą – jis užmaršiai publikai priminė knygos pavadinimą.
Turbūt neatsitiktinai mes su R.Stankevičiumi esame kilę iš tų pačių Elektrėnų.
Gėjų ar vėjo gaudyklė?
„Su tom ausinėm atrodai kaip senelis, klausantis radijo”, – išrėžė mano gyvenimo palydovė, išvydusi, kaip aš kikenu stebėdamas Agnės Žagrakalytės poetinio aukciono transliaciją. Šie žodžiai man susmigo lyg peilis į paširdžius, nes jau antra diena jaučiausi kaip progresyvus jaunuolis iš ateities.
„Gėjų gaudyklė su laiko inkliuzais. Pradinė kaina – 10 litų”, – ištarė A.Žagrakalytė, prieš tai kažkam už 70 litų pardavusi butelį pienių vyno.
„Gėjų gaudyklė turėtų pasiekti rekordą”, – apsidžiaugiau. Bet mano džiaugsmą aukciono vedėja numalšino jau daug aiškiau pakartodama, kad vėjo gaudyklė pagaminta iš gintaro. Tada transliacija staiga nutrūko palikdama mane su daugybe įspūdžių ir begale klausimų.
Tarkim, ar kitąmet kelionę į Druskininkus iškeisčiau į festivalio transliaciją internetu? Tik per tikrovės lavoną! Na, nebent rengėjai rastų būdą, kaip užčiaupti tą mano pamiltą moterišką balsą, kuriuo per dvi dienas prabilo visi prie mikrofono atsidūrę poetų šventės dalyviai.
Festivalyje išdalyta daug prizų
Jotvingio premiją šiemet pelnė poetas Jonas Kalinauskas. Apdovanojimas jam skirtas už eilėraščių knygą „Mano sodo vagis” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Jotvingio vardas po mirties suteiktas tragiškai žuvusiam poetui Stasiui Stacevičiui.
Jaunojo jotvingio premija apdovanota poetė Ramunė Brundzaitė už pirmąją eilėraščių knygą „Drugy, mano drauge” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Jaunam poetui skiriamas A.Puškino prizas atiteko Mantui Balakauskui.
Anoniminio eilėraščio konkurse pirmoji, trečioji ir ketvirtoji vietos nebuvo skirtos. Dvi antrąsias pelnė Jesus Munarris iš Ispanijos ir Mindaugas Nastaravičius, tris penktąsias – Neringa Dangvydė, Ingmara Baluodė iš Latvijos ir Vainius Bakas.
Humoristinio „Politkorektiškiausio eilėraščio” konkurso laureatu tapo Simonas Bernotas. Antrąją ir trečiąją vietas pelnė Artūras Valionis ir Dainius Dirgėla.
„Nepatogaus eilėraščio” konkurse pirmoji vieta nebuvo skirta. Antroji vieta teko Birutei Jonuškaitei, o trečioji – Dovilei Zelčiūtei.
