Ekspozicija kviečia susipažinti su vienu įdomiausių kino ir dailės menininkų Sergejumi Paradžanovu (1924-1990), praturtinusiu Armėnijos, Gruzijos, Ukrainos, o iš tiesų – bekraštį meno pasaulį savo filmais, koliažais, asambliažais, pačia nepakartojama asmenybe.
Šios asmenybės pasireiškimus ir atspindi paroda su kino seansais, ekskursijomis ir pokalbiais. Vertėtų nepraleisti šių renginių, nes ekskursijas šeštadienį veda S.Paradžanovo muziejaus direktorius Zavenas Sargsyanas ir muziejaus ekskursijų skyriaus vadovė Neda Dalalyan.
Z.Sargsyanas artimai bendravo su S.Paradžanovu ir žino daugumos jo kūrinių atsiradimo aplinkybes, užšifruotas prasmes.
Kino kūrybos spalvos
Neįprastas S.Paradžanovo kelias į kiną. Armėnas, subrandintas Gruzijos kultūros, iš pradžių baigė vokalo studijas Tbilisio konservatorijoje, po to – Maskvos kino institutą. Jo kino kūrybos pradžia – Kijeve, garsiojoje A.Dovženkos kino studijoje.
Sovietinės kinematografijos fone S.Paradžanovas dirbo visiškai neveikiamas ideologijos. Anot kinotyrininkės Živilės Pipinytės, „iš pradžių jis kūrė naivius, bet kartu ir neįprastus filmus, kurie dabar stulbina savo postmodernumu, nors autorius tada tikrai nežinojo šio dar „neišrasto“ žodžio ir tiesiog labai savitai pasakojo istorijas apie įsimylėjusius kolūkiečius ir jūrininkus“.
1964-ųjų filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“ išgarsino S.Paradžanovą tarptautiniu mastu. Režisierius laikomas ukrainiečių poetinio kino pradininku.
Sumanęs kurti filmą apie armėnų poetą Sajat Novą, S.Paradžanovas persikėlė į tėvynę. S.Paradžanovo varianto publika nepamatė, nes į ekranus 1970 m. pateko permontuotas, iškreiptas, pritaikytas „plačiajai publikai“ filmas, pavadintas „Granato spalva“.
Menininko kriminaliniai vargai
15 metų S.Paradžanovas neturėjo galimybės kurti kiną. Tokia laisva ir ryškiaspalvė asmenybė nepripažino jokių ribų, nė nėmanė prisitaikyti prie sovietinio gyvenimo būdo.
Jis buvo ekscentriškas, kūrė neįprastą meną, kolekcionavo meno kūrinius, godžiai juos rinko ir dosniai dalijo, mėgo plačias kompanijas, pasakodavo apie save fantastiškiausias istorijas. Šiandien tai atrodytų normalu, gražu, įdomu, o anuomet S.Paradžanovo laisvumas erzino tvarkos prižiūrėtojus. Juk jis ir viešai sakydavo dalykus, kurie neatitiko ano meto toleruojamų požiūrių.
Menininkas buvo triskart teistas pagal anuomentinius „kriminalinius“ nusikaltimus, kurie buvo teisėtvarkos sufabrikuoti – neva už vyro išprievartavimą ir prekybą meno vertybėmis. Z.Sargsyano žiniomis, buvo net surastas toks vyras, kuris sutiko liudyti, kad jis S.Paradžanovo išprievartautas. Iš tiesų tai buvęs žmogus, numatytas įkalinimui.
Tačiau ir kalėjime S.Paradžanovas kūrė koliažus, rašė apsakymus, tapė. Parodoje – tik 40 jo sukurtų koliažų, tarp kurių – dabar išgarsėjęs ironiškas ciklas neva „iš Džokondos gyvenimo“, Marilyn Monroe portretas, autoportretai.
O garsieji pasaulio menininkai – Federiko Fellinnis, Marcello Mastroiannis, Louisas Aragonas, kiti – rašė protestus prieš S.Paradžanovo įkalinimą. Tai išsivystė į platų tarptautinį judėjimą, į kurį soviet valdžia nereagavo lyg į nesantį. Tikslas buvo vienas: suteršti S.Paradžanovo reputaciją, ištrinti jį iš atminties. Apie tai pasakojo Z.Sargsyanas.
Mėgo pozuoti portretams
Ž.Pipinytė prisimena, kad S.Paradžanovas atvykdavo ir į Lietuvą. Dėvėdavo tviskančių audinių tunikas, būdavo lydimas dailių poetiškų jaunuolių. Netgi siūlęsis kurti filmą ir Lietuvos kino studijoje, tačiau tokio leidimo jam niekas nedavęs.
„Galima tik įsivaizduoti, kur link būtų pakreipęs šis režisierius niūrius lietuvaičius, kokias freskas jis būtų sukūręs kad ir iš „Eglės žalčių karalienės“ – rašo kinotyrininkė.
Dvi iš maišo atraižų pasiūtos lėlės. Viena jų vadinasi „Paradžanovas rojuje“. Iš Z.Sargsyano sužinome, kad S.Paradžanovas tą lėlę sukūrė kalėjime, kai jam teko sandėly dirbti kroviku ir tampyti maišus.
Parodoje – ne vien S.Paradžanovo kūryba, bet ir nuotraukos, iš kurių galima įsivaizduoti, kokios tai nežabotos fantazijos menininkas, kaip jis kūrė ir spalvino gyvenimą aplink save. S.Paradžanovas mėgo fotografuotis ir visada pats sukomponuodavo kadrą, todėl, Z.Sargsyano liudijimu, visi menininko protretai turi du autorius.
Apie S.Paradžanovo kūrybą ir menininko aplinką spalio pabaigoje atvyks pasakoti ir Jurijus Mečitovas, Gruzijos fotomenininkas, fotografijos mokyklos įkūrėjas, pedagogas, dauge bendravęs su S.Paradžanovu. Atvažiuos ir aktorė iš Ukrainos Larisa Kadočnikova, vaidinusi pagrindinį vaidmenį S.Paradžanovo filme „Užmištų protėvių šešėliai“.
Seansai, pokalbiai ir ekskursijos
Spalio 5 d. numatytos šešios Z.Sargsyano ir N.Dalalyan ekskursijos po S.Paradžanovo parodą. Pirmoji ekskursija 11 val. Kitos ekskursijos - 12, 14, 15, 16, 17 val.
Kol veiks S.Paradžanovui skirta paroda, trečiadieniais bus galima pamatyti jo sukurtus filmus. Numatyti aštuoni kino peržiūrų trečiadieniai.
Pirmoji peržiūra muziejaus trečiame aukšte – spalio 9 d. 17 val. Bus parodytas pilnametražinis vaidybinis filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“ ir dokumentinis trumpametražis „Akop Ovnatanian“.
Kitais trečiadieniais bus prisimenami S.Paradžanovo vaidybiniai filmai „Granato spalva“ („Sajat Nova“), „Legenda apie Suramo tvirtovę“,„Ašik Kerib“, dokumentinis „Arabeskos Pirosmanio tema“.
