Turbūt kiekviena šalis turi liaudies sukilimų ir valstiečių karų istoriją. Senųjų laikų įvykiai mums atrodo paslaptingi, kartais baisūs, jeigu į juos įsigilintum, o ne vien remtumeisi gandais ir nuogirdomis. Taip, kaip, pavyzdžiui, padarė A.Puškinas, studijavęs archyvuose dokumentus ir bandęs suprasti žmones, gyvenusius XVIII amžiuje, ypač tuos, kurie buvo valdžioje, ir tuos, kurie sukilo prieš tą valdžią dėl tiesos ir teisingumo, dėl geresnio gyvenimo.
Menininkus visada traukia stiprios asmenybės, paskui kurias minios ėjo į kovą, kančias ir netgi mirtį tikėdamos, kad kas jau kas, bet jie tai jau tikrai žino, kaip reikia gyventi, kad būtum laimingas. Kai kurie epizodai, aprašyti A.Puškino apysakoje „Kapitono duktė“, praskleidžia uždangą tokių aplinkybių, kuriomis daug kas priklauso nuo vieno žmogaus – ar tai būtų charizmatiškas maištininkas J.Pugačiovas, ar imperatorė Jekaterina II. O dar apysaka pateikia gyvenimo ir žmonių elgesio didžiųjų permainų epochoje vaizdą. Epochoje, kai sunku išsaugoti įsitikinimus ir beveik neįmanoma priimti sprendimų neišdavus savęs ir savo principų.
Roko opera „Kapitono duktė“ keičia požiūrį į tradicinę klasiką ir į operos žanrą. Pirmiausia, matyt, todėl, kad jos muziką sukūrė Andrejus ir Olga Petrovai. Jeigu jų vardai iš karto nieko nesako, verta paminėti filmus, kuriems muziką sukūrė būtent A.Petrovas. Tai „Žmogus amfibija“, „Aš vaikštau po Maskvą“, „Saugokis automobilio“,“Tarnybinis romanas“, „Rudens maratonas“, „Dviese stotyje“, „Užtarkite vargšą husarą“, „Žiaurus romansas“... Kartu su dukterimi Olga, kuri pasekė tėvo pėdomis ir tapo pripažinta vaikiškų operų bei baletų autore, jiedu sukūrė įsimintino televizijos serialo „Peterburgo paslaptys“ muziką.
Antrasis Andrejaus ir Olgos bandymas – roko opera „Kapitono duktė“. Kaip teigia girdėjusieji ir mačiusieji spektaklį, tas melodijas jūs norėsite ne tik girdėti, bet, išeidami iš teatro, ir niūniuoti.
„Kapitono duktė“ nėra grynasis operos žanras, kai herojai be perstojo dainuoja, o žiūrovams būtinai reikia turėti programėlę su išguldytu libretu, kad galėtų suprasti, apie ką jie dainuoja ir apskritai, kas vyksta scenoje. Roko operose dainuojama anaiptol ne visą laiką, o tik tada, kai žodžiai be muzikos jau bejėgiai, o štai muzika pakylėja herojus virš kasdienybės ir nuneša toli toli. „Kapitono duktės“ klausytojai tai išgirs ir pajus pagrindinės istorijos poros Piotro Griniovo ir Mašos Mironovos arijose, duetuose, roko operos choruose ir puikiose, beveik filosofiškose Jemeljano Pugačiovo dainose, kupinose šios nevienareikšmės asmenybės liūdesio, apmąstymų ir polėkio.
Dar vienas puikus roko operos „Kapitono duktė“ kūrėjų sumanymas – užmojis išsaugoti prozinį A.Puškino tekstą. Jis pateikiamas kaip ryškūs emociniai potėpiai, kurie šalia gražių herojų veidų ir spektaklio lakoniško apipavidalinimo perteikia rūstų senosios epochos vaizdą. Tačiau jis kažkodėl atrodo labai šiuolaikiškas, nepastebimai suvirpinantis jautriausias sielos stygas. Kodėl? Ogi todėl, kad spektaklyje suspausta tokios galingos energijos spyruoklė, kuri neleidžia nei užsnūsti, nei nusiraminti.
Žiūrovai negali nesižavėti kapitono Ivano Mironovo ir jo karininkų, ginančių nuo visokio plauko priešų Belogoro tvirtovę, pasiaukojama ištikimybe pareigai, kapitono žmonos Vasilisos Jegorovnos gerumu ir tvirtumu – jis eina su vyru iki galo be baimės ir abejonių.
Žiūrovus staiga sukrečia atradimas tiesų, kurios, atrodytų, jau seniai nedrumstė proto ir buvo pamirštos vaikantis pinigų bei gerovės, dėl kurios pamišusi šiuolaikinė visuomenė. O tos tiesos tokios suprantamos ir paprastos, tokios patikimos ir nekintančios – juk jomis amžių amžius laikėsi pasaulis. Tai – garbė, ištikimybė tėvynei, užuojauta puolusiam, padorumas ir meilė, kuri visų svarbiausia. O ir pagrindinis maištininkas J.Pugačiovas staiga atsiskleidžia kaip sudėtinga ir gili asmenybė, kuriai nesvetimas teisingumas ir užuojauta, kurio poelgius ne visada geba įvertinti jo bendraminčiai. Bet jis elgiasi taip, kaip jam liepia sąžinė.
Herojai, atėję iš A.Puškino „Kapitono dukters“, paverčia sceną ryškiu simboliniu reginiu su sniegu ir pūga, vėju ir maištaujančios minios staugimu, bravada ir baime, stipriais jausmais ir troškimais. Ir visa tai kartu su muzika, šokiais, dainomis, puikiais A.Puškino žodžiais prasiskverbia į sielą ir lieka ten ilgam, galbūt visiems laikams, kad kartą susimąstytume apie savo gyvenimą ir suprastume kai ką svarbaus, kas pagaliau padarytų mus laimingus.
