- Kaimas - jūsų gimtinė, tačiau jau kurį laiką gyvenate Vilniuje. Kuri erdvė suteikia daugiau peno kūrybai ir kodėl?
- Abi erdvės teikia peno kūrybai. Tačiau kaimas susijęs su mano vaikystės prisiminimais, todėl sąmonę dirgina ir verčia (išsi)rašyti labiau negu miestas. Aš kaime užaugau ir tai niekaip neišnyks iš mano gyvenimo. Rašytojai sako: jei sulauki paauglystės, jei sugebi pereiti tą vaikystės etapą, kuris tikrai nėra lengvas, tas patirtis nešiojiesi visą gyvenimą. O iš jų gali semtis įkvėpimo ir kurti.
Daug dalykų, nutikusių vaikystėje, dabar sugrįžta į mane. Maniau, kad kai kurių niekada neprisiminsiu, bet jie vis dėlto sugrįžta. O miestas yra ta erdvė, kaip čia pasakyti... Sudėtinga, greita, išmušanti iš ramaus gyvenimo ritmo, pilka, nors, žinoma, sykiu ir labai graži...
- Miestas priverčia pajusti ilgesį?
- Taip, būtent. Erdvė, kontrastuojanti su kaimu ir padedanti įvertinti kaimo patirtis. Bet taip pat ir iš miesto daug semiuosi, nes čia viskas kitaip: greičiau, dinamiškiau. Kaime gyvenimas sėslus, lėtas. Kai atvažiuoji į miestą iš kaimo, esi išmušamas iš natūralių gyvenimo vėžių, turi išmokti kitaip reaguoti į daug ką, turi priprasti prie daugelio žmonių. Ir daugiau absurdo mieste matyti.
Kaime taip gyveni sau, ir tiek. O mieste matai daug kitų žmonių. Daug bjaurasties. Tavo vieta sumažėja. Tavo privati erdvė sumažėja, nes gyveni bute, kažkokioje dėžutėje, už kurios išėjęs esi niekas - bet kas gali spjauti tau į veidą. Nežinau, kaip apibendrinti visa tai reikėtų. Ir kaimas, ir miestas daro mano kūrybai įtaką: kaimas prisiminimais, o miestas turbūt to absurdo pajautimu. Bet ir mieste yra grožio. Nesakau, kad viskas čia blogai.
- Esate sakęs, kad gyvenimas mieste jus sugadino - tai pokštas ar iš tikrųjų tapote kitokiu žmogumi?
- Kai buvau 15 metų paauglys, kai pabėgau iš kaimo, jeigu taip galima sakyti, ir susiradau draugų mieste, tada aš ir pagedau. Galbūt. Buvau toks kaimo vaikis be susiformavusios tvirtos nuomonės ir miestas man darė labai didelę įtaką. Kaime užaugau šiltnamio sąlygomis - viskas daugmaž gerai, viskas gražu... Kai atvyksti į miestą, manai, kad ir mieste viskas taip pat gerai, viską turi, nieko nekritikuoji, o „imi į save‟. Ir kol visko neišbandžiau, tol miestas mane visaip vėtė ir mėtė.
- Išleidote pirmąją knygą. Kokiam skaitytojui skirtas šis kūrinys?
- XXI a. žmogui - žmogui be vietos, nes dabar turbūt nedaug kas yra išsaugojęs tvirtas šaknis. Šitoje postmodernioje epochoje, kai viskas galima ir leidžiama, kur visko ypač daug, žmogus turi daug veidų. Be galo daug veidų. Ir per tas kaukes sunku pamatyti nuoširdumą.
- Kokią žinią neša „Tobula blyški mėnesiena‟? Koks kūrinio tikslas?
- Kūrinio tikslas pats savaime yra kūrinys. Aš nesu koks Martynas Mažvydas, kad žinai: „Imkit mane ir skaitykit‟. Kad turėtų kūrinys tikslą kaip senais laikais - pralaužti geležinę uždangą ar panašiai... Ne. Dabar kūryba tokių tikslų atsisako - šviečiamųjų ar dar kitokių... Kūrinys yra pats svarbus savaime, jame daug visko pilna, nėra kokios nors konkrečios temos. Pats kalba už save. Daug yra „Tobuloj blyškioj mėnesienoj‟ idėjų apie žmogų be vietos, apie šeimos padėtį, apie meilę, apie skausmą, apie džiaugsmą, liūdesį... daug.
- Tai ši knyga susijusi su tjūsų paties gyvenimo prasmės paieškomis?
- Būtent. Manau, ne tik su mano, su kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmės paieškomis. Prasmės tu niekada nerandi, turi nuolat jos ieškoti, turi nuolat gyventi ir nuolat kažko siekti, neužmigti. Turi nuolat judėti, tik tada tas gyvenimas prasmingas.
- Studijuojate lietuvių filologiją, tad būtų stereotipiška manyti, jog vartojate pavyzdinę lietuvių kalbą, tačiau jūsų knygoje gausu svetimybių ir skambių šnekamosios kalbos frazių („Kiaušinienė skani, šūdžiau!‟). Kas tai - noras šokiruoti ar būdas aiškiau pavaizduoti veikėją?
- Aiškiau pavaizduoti veikėją, kurti įtikinamas gyvenimiškas situacijas. Romualdas Granauskas yra pasakęs, kad sausa bendrine valdininkų kalba neįmanoma parašyti nė vieno normalaus sakinio. Nekanceliariškai parašytas kūrinys, man atrodo, gyvesnis, įtikinamesnis. Žinoma, man labai patinka Franzas Kafka, parodęs nušlifuotos išgrynintos kalbos jėgą.
- Knygos herojus gyvena bohemiškai. Kokiam gyvenimo būdui pats teikiate pirmenybę?
- Tvarkingam, harmoningam gyvenimo būdui, nes būdamas vien bohema gali greitai nuplaukti pasroviui.
- O kai kalbėjote apie miestą, kuris jus sugadino, turėjote omeny bohemą?
- Taip. Gyvenau gana bohemiškai ir vėliau reikėjo įdėti daug pastangų, kad nuo tos bohemos išsivaduočiau.
- Pagyrų sulaukiate nemažai. O kaip dėl kritikos? Kaip reaguojate tiek į kandų žodį, tiek į glostantį?
- Glostantį, žinoma, tikrai labai palankiai, nes smagu kiekvienam, kai savimeilę paglosto. O į kandų žodį... Aš kol kas dar nelabai ir susilaukiau kandžių žodžių. Dabar šai tuoj sulauksiu recenzijų, galbūt. Žinau, kad du žmonės jau rašo knygos recenzijas, tai matysime, sureaguosiu...
- Kiek jums svarbus pripažinimas?
- Tik tiek, kad galėčiau toliau laikytis šitoje literatūros sferoje ir kurti.
- Vaikas ilgainiui išauga batus. O ar jūs neišaugote savo kūrybos? Juk parašyta knyga plačiąją auditoriją pasiekė tik po ketverių metų...
- Galiu pasakyti, kad pirmąją knygą tikrai išaugu. Ji parašyta, kai man buvo 18 metų, tačiau tekstus ėmiau perrašinėti, jie nuolat keitėsi ir knygą baigiau rašyti tik šiais metais. Tekstai brendo kartu su manimi ir dabar lieka už nugaros, nes judu toliau.
- Per pristatymą padėkojote Pirmosios knygos konkurso laimėtojui Marijui Širvinskui ir pareiškėte kažką panašaus į: „Gerai, kad likau antras.‟ Bet ar iš tikrųjų nenusivylėte? Nebuvo kilęs noras nuleisti rankas?
- Oi, ne. Aš tikrai nuoširdžiai padėkojau. Turėjau laiko patobulinti kūrinį ir dėl to džiaugiuosi.
- Cituoju: „Joks aš ne rašytojas‟. Tai kada, jūsų nuomone, žmogus tampa rašytoju?
- Na, kada jis gyvena vien rašymu. Kada...
- Gauna už tai pinigus?
- Ne, ne tai. Kada kaip vienuolis atsideda vien rašymui. O aš, be rašymo, dar ir groju, dar ir gyvenu gyvenimą - sveiką gyvenimą, mėgstu sportą ir panašiai. Rašymas yra tik viena mano sritis.
- Kaip manote, ar šiuolaikinis žmogus - asmenybė, kuri nepriklausomai kuria savo realybę, ar tai - išorinių jėgų valdoma marionetė?
- Abu variantai teisingi. Jeigu žmogus stiprus, jis neleis, kad jam plautų smegenis. O šiais laikais kiekviename žingsnyje plaunamos smegenys - kai žmogus neturėjo televizoriaus, jis buvo kūrybingesnis.
Iš pradžių žmogus daugmaž yra „švari lenta‟ (lot. tabula rasa. - Red.), vėliau masinės kultūros įtaka (tos kultūros paveikta jo šeima) jį sužaloja, tampa sunku atsiskirti nuo minios, nuo srovės. Jei žmogus bent kiek savarankiškai ima lavintis, kuo nors domėtis, jis žengia žingsnį į šoną (tai dažnai baigiasi absurdo pajautimu). Aišku, jam vis dar yra plaunamos smegenys (mašina niekada nesustoja), bet kai jis lavina savo intelektą, skaito knygas, sugeba tam kažkiek atsispirti.
Žinoma, sunku atrišti mazgus, kas ir kaip... Daug kas daro įtaką asmenybės formavimuisi, bet prasideda viskas dažniausiai šeimoje, nors yra šimtai pavyzdžių, kai vaikai būna nė per nago juodymą nepanašūs į savo tėvus ir juos pralenkia.
- O galite konkrečiai įvardyti, kas plauna smegenis?
- Religija, maisto kultūra, muzika, televizija - visi šie dalykai. Visa popkultūra.
- Studijuojate ketvirtame kurse, netrukus tapsite absolventu, išleidote pirmąją knygą. Kas toliau?
- Baigiu mokslus, gaunu darbą „ant duonos‟ ir didžiąją dalį energijos skiriu kūrybai: muzikai, rašymui, turbūt filmų kūrimui, jeigu laiko bus. Dar galvoju apie vaidybos studijas. Bet po literatūros studijų būtinai padarysiu metų pertrauką. Nebūsiu akademikas, noriu kūryba gyventi.
