R.Oginskaitė: Pradėsiu nuo prisiminimo. Mes su amžinatilsį scenografe Jūrate Paulėkaite esame šnekėjęsi po Y.Ross „Chaoso“ premjeros. Klausė: "Kaip tau?" Ėmiau vardyti: ten tiek visko daug, su kiekviena scena, kiekvienu herojumi režisierė tarytum pradeda naują spektaklį... Jūratė pritardama vieną žodį tepasakė: „Nesivaldo“. Labai tikslu.
Tas trumpas pokalbis apie kuklų spektaklį taip ir būtų liktęs tūnoti atminty, bet matau, kad „Mūsų klasėje“ Y.Ross režisūrinis nesivaldymas išvešėjęs per kraštus. Gal klystu?
E.Bajorinienė: Lietuvos teatrų sezono pradžia šiemet labai energinga ir ryški. Suskaičiavau net tris rugsėjo teatro šūvius, kurie žadėjo ne-teatrą.
Mažasis teatras su Konstantino Bogomolovo premjera pagal Euripidą parodė ne-tragediją „Mano tėvas – Agamemnonas“. Vido Bareikio „No Theatre“ judėjimas atidarė sezoną spektakliu „No Awards“ – ne-apdovanojimais. „Mūsų klasės“ premjeros išvakarėse įvyko ne-premjera – O.Koršunovo „Žuvėdra“, ir toks premjeros neskelbimas yra konceptuali laikysena. Neskelbia OKT premjeros, nors tu ką!
Akivaizdu, kad ilgai anonsuota, dar viena programinė Nacionalinio dramos teatro “Mūsų klasės” premjera yra šitos laikysenos antipodas. Tiesiog pro-teatras.
R.O.: Gana netikėta žinant Tadeuszo Slobodzianeko pjesę, parašytą dokumentiškai, santūriai. Bet režisieriaus valia savaip atskleisti dramaturgiją.
E.B.: LNDT surado tikrai aukštos prabos teatro literatūrą, ir garbė teatrui, kad tokius reiškinius pristato. Pjesė parašyta palyginti
neseniai ir nuo 2009-ųjų gyvena intensyvų tarptautinį gyvenimą.
Iš to, ką skaitėme apie kitus “Mūsų klasės” pastatymus, galime suprasti, kad režisieriai pjesę rakina skirtingais raktais, dažnai pasirinkdami santūrius, minimalistinius scenovaizdžio sprendimus, pirmiausia koncentruojasi į darbą su aktoriais ir su tekstu – kaip ir O.Koršunovas elgiasi su “Žuvėdra”.
Iš “Mūsų klasės” premjeros Nacionaliniame teatre matyti, kad spektaklis sukurtas laikantis karnavalinio teatro tradicijos. T.Slobodzianeko tekstas įdėtas į teatro-cirko areną.
Pačią pjesę galima pavadinti vos ne epiniu romanu, kadangi ten kalbama apie labai sudėtingą epochą ir daugybės žmonių likimus.
R.O.: Pjesėje veikia dešimt bendraklasių – penki lenkai ir penki žydai, o atrodo, kad aprašyta visa visuomenė. Per 14 pamokų – XX amžiaus istorija.
E.B.: Per tų žmonių gyvenimą parodytos visos įmanomos kombinacijos: lenkė, slėpusi žydą, arba lenkas, vedęs perkrikštytą žydę. Žydas, skundęs lenką sovietams, ir lenkas dvasininkas, persekiojęs žydus. Pereita per įvairius politinius režimus, kurių toje epochoje būta sočiai, parodyti visi kailių keitimai esant įvairioms santvarkoms. Yra personažų, kurie persimaino po kelis kartus, nelygu, kur papučia politiniai vėjai.
Kai pjesės finale pamatai, kuo šitie žmonės savo gyvenimą baigė, suvoki visą pjesės mastą.
Režisierė pasirinko totalinio teatro kūrimo kelią. Tokį teatrą kadaise Lietuvoje kūrė Jonas Vaitkus, galime prisiminti jo “Golgotą” Kaune ar “Vėlines”, “Getą” Vilniuje. Ano meto teatras ir tas, kurį dabar pademonstravo Y.Ross, skiriasi tiktai išraiškos priemonių arsenalu. Laikas pasikeitęs, atsirado naujų galimybių: vaizdo projekcijos ant pasvirusių lubų ir scenos kraštų, gyvas įgarsinimas, kai aktorius čia pat, scenoje, kuria garso takelį kartu su muzikantais.
“Mūsų klasėje” režisūros priemonių arsenalas toks įvairus, toks dirginantis akį, kad susikoncentruoti į žmonių istorijas, jų konkretų likimą nėra kada. Režisierė tam erdvės ir nepalieka. Aktoriai, sakyčiau, ne vaidina, o atsiriboję pasakoja istorijas trečiuoju asmeniu. Tas pasakojimas per galingą teatrinių priemonių arsenalą netekęs emocinio kontakto.
Režisūros perteklius užtušavo pjesės nervą, teatrinė išmonė užmaskavo epochos sudėtingumą ir apsunkino suvokimą.
R.O.: Spektaklis – kaip tortas su daug skirtingų kremų ir papuošimų. Gal pati pjesė taip skaidriai parašyta ir joje išsakomi dalykai taip žeidžia, kad režisūros išmonė maskuoja kaip tik tą skausmingumą, savotiškai saugo žiūrovus?
Konkreti scena: 1600 žydų sudeginimas kluone. Prieš tai – pagal pjesės herojų prisiminimus – žydai suvaromi į miestelio aikštę, žeminami, kankinami, o miestelėnai stebi ir tyčiojasi. Abiejose pusėse esama bendraklasių.
T.Slobodzianeko tekste tai papasakota per trumpas vieno kito bendraklasio prisiminimų replikas, kurios tiesiog stingdo – tuo, kas patirta ir kaip į tai žiūrėta.
Spektaklyje matome paradą su balionais, kone visuotinę šventę, lydimą smagios dūdininkų muzikos. Visi herojai lygūs ir linksmi – ir persekiojamieji, ir tie, kurie juos žudo.
E.B.: Taip, šita scena yra viena iš tokių, kuri priverčia atsitokėti ir pagalvoti, ką mes čia dabar matome. Čia geriausiai ir atsiskleidžia režisierės pasirinktas balaganinio teatro sprendimas, kuris nuveda į šalį nuo pjesės žmogiškojo turinio.
Pjesė puiki, ji iš nuotrupų, mažų fragmentų sudėlioja dešimt gyvenimų. Kiekvienas jų turi ir gražių momentų, ir labai bjaurių, ir garbingų, ir negarbingų. Kiekvieną personažą istorijos kontraversijos pamurkdo.
Režisierė ieško papildomų argumentų ne aktoriaus vaidyboje, o išorinėse išraiškos priemonėse. Artėjant Doros prievartavimo scenai šoniniame ekrane pasirodo tekstas apie prievartaujamos moters orgazmą kaip gynybinę reakciją. Tai ne pjesės tekstas. Tai galbūt citata iš psichologų tyrimo apie smurtą patiriančio žmogaus savijautą. Bet pats epizodas spektaklyje nei akcentuojamas, nei išryškinamas…
R.O.: …nors vaidinamas jis ilgai, triukšmingai, “atmosferiškai”, netgi įsitempus į sceną ir iškamšą. Bet scenos prasmė paskęsta bendrame režisūrinės fantazijos chaose, tiesiog triukšme. O kai sovietai ateina, aktoriai kinkuoja su raudonomis dujokaukėmis. Ironiška iliustracija?
E.B.:Karnavalas, bakchanalija. Bet neveikia visos tos priemonės. Pati pjesė turtingesnė. Teatro repertuarinė politika aiški, jie siekia kurti visuomenei aktualų teatrą, bet nuo emociškai paveikios kalbos apie Holokaustą šįkart teatras išsisuko gudriuoju teatriniu būdu.
Matome didelio formato spektaklį, kokius Nacionalinis dramos teatras dabar ir stato. Vertinant iš literatūrinės pusės, meno vadovas Audronis Liuga teatro kūrybinį gyvenimą konstruoja tikrai intriguojamai. Bet rezultatas yra kas kita.
Įdomu panarplioti dviejų kartų aktorystę “Mūsų klasėje”. Toks režisierės gestas labai gražus. Matome dvi skirtingas vaidybos stilistikas, kai į spektaklio pabaigą jaunuosius aktorius pakeičia vyriausioji teatro gvardija, garsūs vardai. Jie tarsi pritildo spektaklio kakofoniją ir pradeda vaidinti taip, kaip jie įpratę ir moka.
Nepasakyčiau, kad tai labai atliepia šiandienos pasikeitusią vaidybos stilistiką, bet žiūrovai klauso ir gyvai reaguoja. Ir atrodo, kad išgirsta daugiau nei per visą iki tol vykusį spektaklį.
Norėčiau atskirai paminėti Aldoną Janušauskaitę, netgi dėl vieno epizodėlio, kuriame matyti, kad aktorė renkasi asmeninę poziciją. Pjesėje yra vieta, kai jos herojės – Rachelkos, tapusios Mariana – paklausia, kurį vardą iškalti antkapyje: tikrąjį žydiškajį, ar tą, kurį gavo, kai ją perkrikštijo ir su kuriuo nugyveno visą likusį gyvenimą. Artėja jo pabaiga, jau praėjo tas laikas, kai reikėjo slėpti savo kilmę, apsimetinėti, kas nesi.
Pjesėje dramaturgas parašė, kad ji renkasi savo žydišką vardą – Rachelė. Spektaklyje A.Janušauskaitė ištaria: Mariana. Ji priima savo naująją tapatybę. Man tai primena žmogų-ženklą lietuvių kultūros kraštovaizdyje Ireną Veisaitę. Ji kalba apie dvigubą tapatybę: ji esanti ir žydė, ir lietuvė, ir negalinti pasirinkti, kurios nors vienos pusės.
A.Janušauskaitės herojė, pasirinkdama antkapiui Marianos vardą, tarsi deklaruoja panašią laikyseną. Nors gyvenimas su ją išgelbėjusiu ir vedusiu lenku buvo sumautas, bet ji nepamiršta svarbiausio momento – kieno dėka ji tame gyvenime išliko.
R.O.: Antras veiksmas prasideda kaip tik Rachelkos povestuviniu svarstymu, koks tas jos gyvenimas: tėvas, užėmus jo malūną, sunyko ir mirė, motina sudeginta kluone tarp 1600 žydų, ji pati visiškai vieniša, ištekėjusi už kvailio, kuris ją slėpė ir perkrikštijo. Ji gyventi nebenori.
Ir kaip tas išreiškiama: aktorė Monika Vaičiulytė kaip cirko artistė sliuogia palubėn balta juosta kažkur scenos gilumoje. Vėl pailiustravimas, ir vėl nepasitikėjimas aktoryste.
E.B.: Režisierės pasirinktas gyvenimo – tragiško balagano - įvaizdis uždėjo pjesei keistą apynasrį. Rachelkos perkrikštijimas ir vestuvės yra jos gyvybės išgelbėjimo kaina. Ji atsisako savęs, užsideda kito žmogaus kaukę. O režisierė šitą sceną pateikia kaip kažkokį sėbrų lėbavimą, kaip pokštą. Bendraklasiai geria degtinę, chi chi, cha cha. Tikroji epizodo esmė išgaravo.
Kodėl “Mūsų klasės” teatrinių priemonių cunamis taip prislėgė? Iš dalies ir dėl to, kad išvakarėse pamatėme spektaklį, su kuriuo norėjosi ilgiau pabūti, mintyse kartu pagyventi – O.Koršunovo ir jo aktorių “Žuvėdrą”. Ten įdomu sekti šiandienos žmonių emocinius gyvenimus.
“Žuvėdra” tarsi grąžina prie teatro ištakų – kai tau nereikia nieko daugiau, tik puikiai, nuostabiai vaidinančio aktoriaus. Jie yra smūginė “Žuvėdros” jėga.
Trepliovą vaidinantis Martynas Nedzinskas – neįtikėtinas. Ir ne tik jis. Apie kiekvieną “Žuvėdros” aktorių galima rašyti po atskirą recenziją.
Iš to, kaip aktoriai kuria savo vaidmenis, matyti, jog režisieriaus įtaka labai didelė. Tikrai nėra taip, kad režisierius pasitraukė ir atidavė viską aktoriams. Nieko panašaus. O.Koršunovas savo aktorius išgrandęs iki dugno, iki paskutinės nervų ląstelės. “Žuvėdroje” vyksta aktoriaus meno stebuklas.
Pats siužetas diktuoja, kad tai spektaklis apie teatrą, apie meną, apie menininkus: kas ir kokie jie yra, kokios jų laikysenos, pozicijos ir likimų alternatyvos. Bet tai nėra vienintelė turinio dedamoji.Ten gyvi žmonės. Gali žiūrėti OKT “Žuvėdrą” kaip giliausias žmonių dramas.
Kol kas ryškiausia spektaklyje – Arkadinos ir Trepliovo santykių ir gyvenimo linija.
R.O.: Tai motinos ir sūnaus linija, kartu – dviejų gyvenimo pozicijų, dviejų požiūrių į meną susidūrimas: jauno menininko, apimto švento tikėjimo menu, ir išgarsėjusio, įsitvirtinusio veikėjo, kuris mene pozuoja, neva kūrybiniu darbu naudojasi gyvenimui padailinti.
Per Trepliovo paveikslą jaučiamas ir toks motyvas: savo negabumo tragiškas suvokimas, tegul ir apgaulingas, bet gniuždantis. Dar – noras, kad kartų ir pozicijų skirtingumas netrukdytų žmonių santykiams. Pagaliau net ir tai, kad kartų santykiuose būtų motiniško ir sūniško švelnumo, kad nevyktų amžina konfrontacija.
O.Koršunovo “Žuvėdros” finale nėra daktaro Dorno frazės, kad Trepliovas nusišovė ir reikėtų apsaugoti jo motiną nuo šitos žinios. Trepliovas nusišovė, bet vietoj pranešimo apie tai liko tik pakaitinė žinia kompanijai: kad tai viso labo eterio buteliukas sprogo.
E.B.: Taip, menininkas – eteris… Įdomu, kad tas pats O.Koršunovas imasi labai energingai tvarkyti ir Nacionalinio teatro erdvę su visu didžiuoju teatro priemonių arsenalu. Juk jo “Išvarymas”, “Katedra” – irgi totalinis teatras, monumentalios drobės.
Bet kaip menininkas, jaučiantis nervą, jis tą nervą perkelia į kamerinę savo teatro erdvę. Jis ir antiteatre, ir teatre. Ir savo antiteatre jis kuria tikrą teatrą.
Kam skirtas spektaklio laikas
Y.Ross prieš „Mūsų klasės“ premjerą: „Visus dešimt bendraklasių vaidina jauni aktoriai. Paskutinę sceną pakviečiau suvaidinti vyresnius, kurie turi asmeninį santykį su sovietmečiu, o asmeniški karo atsiminimai – iš tėvų, senelių. Tada nėra nei melagystės, nei vaidinimo, nei pretetenzijos. Yra aktorius su savo požiūriu į praeitį. Dėl to reikėjo drąsiai ir asmeniškai tą medžiagą nagrinėti su kiekvienu aktoriumi. Visas spektaklio laikas skirtas draugystei stebėti: kaip bendrauja bendraklasiai įvairiomis aplinkybėmis. Ir kaip aktoriai bendrauja.“
O.Koršunovas prieš „Žuvėdros“ premjerą: „Statyti A.Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais. Ryžtis aktoriams vaidinti A.Čechovą – tai tarsi gydytojams duoti Hipokrato priesaiką, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė. A.Čechovo pjesėse gyvenimas nepraeina pro šalį – jis atsiveria personažams bei žiūrovams visa savo meilės jėga ir egzistenciniu siaubu.“
