Skirtingų konfesijų teologai, literatūrologai nuolat ginčijasi dėl teksto kilmės, sandaros, jame užkoduotų prasmių. Požiūris į žmogaus ir Dievo santykius, tikėjimo problematiką „Jobo knygoje“ nuolat traukė ir filosofų dėmesį. Daugelis mato „Jobo knygoje“ egzistencinės filosofijos ištakas. Žmogaus žemiškosios būties prigimtį, remdamasis Jobo istorija, nagrinėjo ir Antanas Maceina viename reikšmingiausių savo veikalų „Jobo drama“.
„Jobo knyga“ - jau antras E.Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004 metais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal
„Giesmių giesmę“. Tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą kaip jėgą, kuriančią ir griaunančią likimus, yra visų pastarųjų E.Nekrošiaus spektaklių varomoji
jėga. Įžvelgti ir bent kažkiek apčiuopti subtiliausius žmogaus sąmonės ir pasąmonės virpesius režisierius siekė ir Johanno Wolfgango Goethe's „Fauste“, ir Dante's „Dieviškojoje komedijoje“, ir Maskvoje sukurtame Albert'o Camus „Kaliguloje“.
„Jobo knyga“, kaip ir šį pavasarį Lietuvos žiūrovams parodytas Dante's „Rojus“, buvo kuriamas galvojant apie labai specifinę
„Olimpico“ teatro scenos erdvę, kurioje išsaugotos XVI amžiaus dekoracijos. Viena vertus, teatro-muziejaus atmosfera pribloškia
čia patekusius žiūrovus ir nuteikia pakiliai, kita vertus, ji riboja teatrinį veiksmą tiek menine, emocine prasme, tiek techniškai. Teatras yra saugomas UNESCO ir griežtomis taisyklėmis nustatyta, ko scenoje negalima daryti. Todėl svarbiausias vaidmuo perteikiant režisieriaus mintį žiūrovui tenka aktorių vaidybai ir jų sakomiems tekstams.
Nors Senojo Testamento tekstai ir juose liečiamos temos nėra paprastos ir vienareikšmės, žodžiai, kuriais jos pasakomos, skamba nuo scenos be galo žmogiškai ir, atrodo, giliai sujaudino ir palietė kiekvieną žiūrovą. Daugelis jų, klausydami lietuvių aktorių tariamų tekstų intonacijų ir skaitydami itališko vertimo titrus, išgirdo žodžius ir mintis, kuriuos ir patys sau ne kartą yra sakę ar bažnyčioje, ar vėlai vakare, prieš užmiegant, ar nemigo naktimis. Dievui adresuoti Jobo klausimai: „Kodėl mane kasdien lankai ir kiekvieną akimirką bandai? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“, tikrai nėra tik iš aukštosios filosofijos sferos. Jie artimi ir skausmingi kiekvienam, siekiančiam gyventi sąmoningai ir sąžiningai. Šie žodžiai net italams, dar vis išoriškai trykštantiems gyvenimo džiaugsmu, smigo giliai į širdį, kur slypi nemažai nuoskaudų ir nerimo dėl ateities.
Minimalistinė scenografija (dailininkas Marius Nekrošius), tikslios kostiumų detalės (dailininkė Nadežda Gultiajeva), subtilūs
muzikiniai akcentai (Leonas Somovas), drąsi bei skoninga aktorių vaidyba ir E.Nekrošiaus išskirtinis dėmesys mažiausiai scenos vyksmo detalei, nukreipiančiai žiūrovo mintis ir jausmus tikslia kryptimi, sujungė „Jobo knygos“ žodžius į galingą ir stebinantį reginį, kurį Italijos žiūrovai stebėjo visiškoje tyloje, kartais vos vos šypsodamiesi, kartais giliai susimąstę. O užgesus rampos šviesai tik po kelių sekundžių išraiškingos pauzės pratrūkdavo audringais plojimais lietuvių aktoriams.
„Jobo knygos“ premjera Vičencoje sulaukė ne tik Venecijos regiono, bet ir nacionalinės žiniasklaidos žurnalistų dėmesio. Vienas įtakingiausių Romos teatro kritikų ir analitikų Renato Pallazi savo recenziją savaitraštyje „Il Sole 24 Ore“ pavadino „Dvasingasis E.Nekrošius“. Jo nuomone, „Jobo knyga“ yra labai galingas spektaklis, nors tai hermetiškas, subjektyvus kūrinys, reikšminga lietuvių režisieriaus vidinių ieškojimų kelio atkarpa, kuriai netrūksta genialumo.
Šiaip jau santūrus kritikas negaili gerų žodžių Jobo vaidmenį atlikusiam Remigijui Vilkaičiui, kuriam, anot R.Pallazi, pavyko sukurti universalų kančių, naikinimų, persekiojimų, kurių pilna žmonijos istorija, aukų, nuolat klausiančių, kodėl joms teko toks likimas,
archetipą. Kritikas pripažįsta, kad toks spektaklis nėra lengvas italų žiūrovams, pratusiems teatre atsipalaiduoti, bet tuoj pat
tvirtina, kad „Jobo knyga“ savo atviru, pažeidžiamu skausmu nepalieka salėje nė vieno abejingo.
Salvijus Trepulis spektaklyje brandžia vaidyba įkūnija Dievo personažą, Vaidas Vilius - Elifazo. Taip pat spektaklyje vaidina
Vygandas Vadeiša (Šėtonas), Darius Petrovskis (Bildadas), Beata Tiškevič ir Marija Petravičiūtė.
Šią savaitę „Meno forto“ trupė grįžta į Vilnių, kad pradėtų sezoną Lietuvoje spektakliais „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“ rugsėjo 28, 29 dienomis Nacionaliniame dramos teatre. Spalio pradžioje abi Dante's poemos dalys jau bus vaidinamos Sankt Peterburgo „Baltijskij dom“ festivalyje, kuriame E.Nekrošiaus teatras tradiciškai laukiamas kasmet jau bemaž 20 metų.
Režisierius E.Nekrošius kol kas lieka Italijoje tęsti savo meno vadovo misijos ir dirbti su italų aktoriais.
