Tarptautinis fotomenininkų seminaras, šią savaitę vykstantis Nidoje, suteikia gerą progą autoriams parodyti, o žiūrovams pamatyti originalius praeities ir dabarties šviesoraščio pavyzdžius. Viena po kitos kviečia seminaro svečių ir mūsiškių autorių ekspozicijos. Jas pradėjo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečiui skirta fotografijų paroda, kurioje galima pamatyti šiandien retai rodomus prieškario autorių darbus.
Gretimai, ant kitos sienos “Agilos” kultūros renginių komplekso vestibiulyje, pateikiama Annos Fox (Didžioji Britanija) paroda apie Lindą Lunus. Tai originalus fotopasakojimas apie trisdešimt metų fotografuotos neramios moters gyvenimą. Nidos muziejuje eksponuojamuose Hanneso Heikuros (Suomija) lakštuose matomi žmonės jau tarytum nuasmeninami, nes tampa griežtos ir sklandžios kompozicijos detalėmis. Atidžiai ir stambiu planu į savo kolegų, artimų bičiulių veidus įsižiūri vilnietis fotomeistras Stasys Paškevičius. Jo paroda “Fotografuota Nidoje “ išskleista Thomo Manno name-muziejuje.
Kitas Stasys, bet Povilaitis iš Panevėžio, nuo 1984 metų stambiais planais fotografuoja ne žmones, bet arklius. Jo arklių fotografijos buvo pristatytos Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos fotožurnaluose. Yra surengęs dešimt parodų Lietuvoje ir vieną Lenkijoje, išleidęs du fotoalbumus apie artimiausius žmogaus talkininkus. Kodėl fotografuoja šiuos gyvūnus? Į tokį dažnai jam pateikiamą klausimą fotomenininkas atsako, kad žmogus gali daug pasimokyti iš šio protingo sutvėrimo – ištvermės, kantrybės, atkaklumo. Priartėjant prie arklio, stebint jo elgseną, jo psichologiją ir fiziologiją vadovaujantis protu, o ne jausmais, galima iš arti sukurti gerą fotografiją ir likti nenuspirtam.
Šiais laikais jau nebūtina spausti fotografijų ant popieriaus, kad su fotomenininkų darbais susipažintų platesnė auditorija. Paplitus patogiai skaitmeninei technikai, šimtai ir net tūkstančiai kadrų telpa į mažą laikmenų pirštelį, kurį galima turėti tiesiog kišenėje ir prireikus per kompiuterį pademonstruoti ekrane. Taip savo kūrybą seminro dalyviams pristatė ir jaunasis paryžietis Vincentas Debanne. Jo fotografija remiasi šiandiena, anachronistinio efekto naudojimu ir laviravimu tarp estetikos ir politiškumo. Asociacijos su istoriniais tapybos darbais suteikia jam galimybę parodijuoti. Menininkas sako, kad jo pozicija leidžia naujaip grįžti prie dokumento sąvokos ir kvestionuoti patį dokumentinį stilių, nustatant galimybę arba neįgalumą apibūdinti realybę ir šiuolaikiškumą. Vaizduotė bus kaip užuomina į kitą galimybę, susidedančią iš dviejų idėjų. Pirmoji – kad praeities vaizdai tebėra aktyvūs šiandien, jie labai archajiškai patvirtina mūsų modernizmą. Antroji idėja paremta įsitikinimu, kad vaizdai tapo šio pasaulio matrica. Realu ir dirbtina yra beveik nebeatskiriama.
Menotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas pristatė dokumentinį filmą apie JAV gyvenantį lietuvių fotografą, išeivijos kultūros veikėją Algimantą Kezį. Dokumentinėje juostoje pats fotografas pasakoja apie savo spalvingą gyvenimą: emigraciją, teologijos studijas ir kūrybą, kuri net paskatino atsisakyti dvasininko pašaukimo. Žiūrovai taip pat turi galimybę išvysti, kaip šiandien gyvena netoli Čikagos, Stiknių kaime (Stickney village) įsikūręs žymus lietuvių fotografas ir dirstelėti į jo namuose saugomą didžiulį fotografijų archyvą.
Filmo medžiaga buvo nufilmuota 2012 m. rudenį, kai T.Pabedinskas ir fotografas Romualdas Požerskis lankėsi pas A.Kezį, susipažino su jo kūrybos archyvu. Nidos fotomenininkų seminare įvyko šio filmo premjera – anksčiau viešai nedemonstruota vaizdo medžiaga žiūrovų dėmesiui pristatyta pirmą kartą.
2013 09 19
