„No Theatre” aktorių išpažintis į sceną atlydėjo neišspręstos lygtys

2013 m. rugsėjo 19 d. 12:50
Rūta Oginskaitė, "Lietuvos ryto" teatro apžvalgininkė
Teatro judėjimas „No Theatre” antradienį sostinėje atidarė sezoną. Nemokamai. Prisigrūdo pilna „Menų spaustuvė”. Kiemas, fojė, Juodoji salė. Visiems buvo smalsu, ką sumanė išradingoji trupė, savo pasirodymą pavadinusi „No Awards”. Tai buvo improvizuotos padėkos už tariamus apdovanojimus. Režisieriaus Vido Bareikio siūlymu kiekvienas aktorius parašė po monologą apie tai, ką sakytų, jei pelnytų premiją.
Daugiau nuotraukų (1)
Nereikia jų stabdyti
Juodosios salės scena šį kartą užtraukta juodo aksomo uždanga. Jau paslaptis ir intriga. Uždangai pakilus pasirodė Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika, oriai laikantys plastikinį kaspiną su užrašu STOP. Begalinė ritė. Dainius Tarutis prasibrovė žiūrovų apsėstais salės laiptais žemyn į sceną, bet nežengė už STOP linijos.
Ignoruoti ją, žaisti su ja, landžioti pirmyn ir atgal, galų gale ir suplėšyti galės tiktai Ainis Storpirštis, nusileidęs storu lynu iš palubės tiesiai ant susispietusių žiūrovų.
Tai dar ne aktorius, o jo personažas Mr.Unstopable (Misteris Nesustabdomasis) su džemperiu ir galvos tvarsčiu iš STOP juostos. Ribų ir tabu nepaisantį personažą kūrė ne kitas „No Theatre” aktorius, o būtent A.Storpirštis. Mr.Unstopable atsiradimą pranešė, lydėjo ir laimino Freddie Mercury daina „Don’t Stop Me Now”.
Štai tokia buvo „No Awards” įžanga. „No Theatre” kompanija prašė jų nestabdyti, netramdyti ir nekaišioti jiems jokių draudimų. Jie – išvien su menininkais, kurie buvo Nesustabdomieji.
Aktorius ar personažas?
Pirmoji kalba skambėjo iš Vainiaus Sodeikos lūpų. Kažin ar ją pavadintum padėkos kalba, bet ji buvo išradinga. V.Sodeika pasakojo istoriją apie merginą, susikūrusią paralelinį gyvenimą, nes jame ji sau esą atrodanti šaunesnė.
O jis – Vainius ar jo personažas – sukilo prieš technologijas, atimančias laiką, kurį būtų galima skirti tikram gyvenimui ir tikram bendravimui. Nesumeluotam, nesuvaidintam.
Išdrįskime priimti save tokius, kokie esame. Ir kitus – tokius, kokie jie yra.
Per visą monologą spėliojau, kas galų gale jį sako? Kartais atrodė, kad aktorius V.Sodeika. Tai jo nesušukuotos, jį jaudinančios mintys, kurias jis dabar formuluoja.
Ar tai kalba kuriamas spektaklio personažas?
Atsakymas išslydo. Lygties neišsprendžiau. Bet ar išsprendė ją aktorius ir režisierius?
Personažo čia dar nebuvo. Kalbėjimo būdas – pusiau literatūrinis, pusiau šnekamasis. Gyvenime taip nekalbame. O literatūroje sakiniai būna sutvarkyti, kad turėtų švarų stilių (tegul ir „nešvarios” kalbos), kad būtų aišku, apie kokį reiškinį tas kūrinys ir kokio charakterio tai žodžiai.
Tūkstantis svarbių dalykų
Per „No Awards” vakarą skambėjo devynių aktorių monologai. Kiekvienąsyk kildavo panašių klausimų. Kas kalba – aktorius ar jo personažas?
Režisieriaus pažadus apie aktorių išpažintis palikime reklamos sričiai. Kai prasideda spektaklio laikas ir aktorius žengia į tai, kas vadinama rampos šviesomis, ima veikti scenos, o ne sumanymų dėsniai.
Scena – nori ar nenori – daro iš žmogaus personažą. Rodo jo kaukę viešumai arba jo nesusivokimą. Jei nori įleisti į sceną nuoširdumą, išmokyk jį vaikščioti.
Juk koncertiniai „No Awards” intarpai kaip tik liudijo, kokią režisūrinę, aktorinę, muzikinę jėgą turi „No Theatre” kūrybinė grupė. Tuose intarpuose – ryškūs personažai.
Jų pasirodymai buvo sudėlioti taip, kad primintų, kur einama viso vakaro metu: „Don’t Stop Me Now”.
Kiekvienas iš devynių padėkos monologų turėjo puikią idėją. Elzės – kad nesvarbu, kaip kirčiuojamas vulgarybės vardas, Dovydo – apie tuos kompromisus, kurie gali padėti tobulėti, Eglės – apie baimę, kurios nebijokime, Simonos – kad reikia ne tik svajoti, bet ir daryti, būti, Ainio – apie šimtą tūkstančių svarbių dalykų, įžiebtų su ainišku temperamentu.
Be to, kiekviename iš devynių monologų buvo krypčių-šiukšlių, žodžių ir sakinių, kurie tik apvėlė aktoriaus idėją. O tai reiškia, kad žadėtas išpažintis į sceną atlydėjo neišspręstos lygtys. Galbūt jas turi spręsti dramaturgas, o aktoriams tai per sunki našta?
Čia tinka mintis, girdėta iš kino operatoriaus Jono Griciaus: „Sukurti efektą kur kas paprasčiau nei jo atsisakyti.”
Tikiuosi, šios pastabos nėra „No Theatre” asmenybių stabdymas ar „galvų kapojimas” – kaip paskutinėje „No Awards” scenoje. Juk ir F.Mercury dainuoja „Don’t Stop Me Now” išgrynintą mintį, o ne kelias vienu metu.
Naujo spektaklio reklama – drąsi
Parodžiusi „No Awards” V.Bareikio vadovaujama teatro trupė „No Theatre” rengia dar vieną premjerą. Spalio 8 d. Vilniaus teatro arenoje bus parodytas spektaklis „Nematomi monstrai”, pastatytas pagal amerikiečio Ch.Palahniuko romaną.
Kol kas spektaklis, kuriame vaidins J.Šeduikytė, E.Gudavičiūtė, E.Latėnaitė-Bieliauskienė, E.Špokaitė, D.Stončius, V.Sodeika, D.Tarutis ir kiti, reklamuojamas tokiu sakiniu: „Įspėjimas! Naujajame spektaklyje išvysite biseksualų policininką pedofilą.”
Vidas Bareikis„No Awards”Teatras
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.