“Portfolio peržiūros” paprastai vyksta porą valandų tarp rytinių ir vakarinių paskaitų. Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ fojė. Pateikiamas fotografijas įvairiomis dienomis maloniai sutiko žiūrėti ir komentuoti žinomi Lietuvos fotomenininkai bei ekspertai Algimantas Aleksandravičius, Eglė Deltuvaitė Alvydas Lukys, Aleksandras Macijauskas, Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas, Romualdas Požerskis, Arturas Valiauga, Stanislovas Žvirgždas.
Prie jų jungiasi svečiai iš užsienio Michaela Bosakova (Slovakija), Andrejus Baskakovas (Rusija), Francoise ir Danielis Cartier (Šveicarija), Vincentas Debanne (Prancūzija), Anna Fox ir Colinas Gray (Didžioji Britanija), Ulrichas Haasas (Suomija), Olivia Marsaud (Prancūzija), Mariuszas Widerynskis (Lenkija).
Gerų patarimų jaunoji auditorija galėjo išgirsti iš Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Rimvydo Kepežinsko, pasidalijusio savo patirtimi renkantis vaizduojamojo meno kūrinio kompoziciją ir kitus būtinus su ja susijusius dalykus. Ar reikia specialių žinių, ar galima pasitikėti gaivališka intuicija, nesugadinta akademinio muštravimo?. Ar kompozicija privalo būti kaip mąstymo struktūros dalis? Kokie yra esminiai erdvės ir objekto santykiai? Kokie yra įrankiai ir būdai sukurti kuo tobulesnį darbą? Tai klausimai, į kuriuos turi sau atsakyti kiekvienas, įžengiantis į neaprėpiamą meno pasaulį.
Visais laikais meno kūriniai atsiranda ne vien kūrėjams juos sumanius, bet ir gaunant užsakymus. Tiesa, užsakomojo meno pobūdis slepia daug prieštaravimų, kurie kyla dėl biurokratinių, ekonominių ar politinių tokio užsakymo aplinkybių. Taip siekiant geidžiamo rezultato gali būti iškreiptas kūrimo procesas ir tikslai. Meno pasitelkimas užsakovų interesams atsirado daug anksčiau negu fotografija. Per savo įsakmius reikalavimus, paremtus skiriamomis lėšomis, užsakovai naudojo meną kaip ideologinį ir ekonominį galios instrumentą.
Kitokį pobūdį užsakomasis menas įgauna naujaisiais laikais, jau XXI amžiuje, kai dėl globalizacijos silpnėja nacionaliniai, o plečiasi universalieji estetiniai aspektai. Tačiau vilnietis fotomenininkas A.Valiauga mano, kad per nacionalinio charakterio vizualizaciją galima įprasminti ir bendražmogiškąsias vertybes. Antra vertus, jis teigia gaunantis tokių užsakymų ir iš užsienio, kad savomis akimis pasižiūrėtų į žmonių gyvenimą kituose kraštuose.
Tokia galimybė A.Valiaugai susidarė dalyvaujant tarptautiniame projekte “Japonija – Europos akimis” (2009 m.). Apie tai savo įspūdžiais (“kaip per Japoniją atėjau į tokį pat jaukų Balbieriškį”) ir mintimis apie užsakomojo meno projektus (“kaip fotografija padeda atskleisti žmonių tapatybę”) fotomenininkas pasidalijo su seminaro dalyviais. Pokalbį moderavusios menotyrininkės E.Deltuvaitės manymu, šiandien užsakovai nėra tokie imperatyvūs, kaip senesniais laikais, labiau pasitiki pačių kūrėjų nuovoka nulemti kūrybinį rezultatą..
Gebantis pernelyg nesitapatinti su užsakymais ir jų pateikėjų norais suomių fotomeistras Hannesas Heikura nuo 2009 metų įgyvendina didžiulį projektą. Jį sudaro trys dalys: „Tamsioji zona“ (2011 m.), „Mes vaikštome vieni“ (2013im.) ir „Ką tik dingę“ (bus 2014 m.). Menininkas šį savo kūrinį apibūdina labai paprastai: „Vieni bando ką nors rasti išorėje, aš mėginu rasti, kas yra manyje. Fotografija yra šviesos ir atsitiktinumo menas. Nelygu situacija, vyrauja arba vienas, arba kitas. Todėl, kad mes, žmonės, vieninteliai suprantame savo gyvenimo ribas, atsakome už save ir kitus. Taip paprastai viskas klostosi mūsų gyvenime. Vienu metu viskas yra, o kitu – nebe.”
Teisingi žodžiai, į kuriuos verta įsiklausyti.
Nida, 2013 09 18
