- Gediminai, kasmet dalyvaujate Vilniaus knygų mugėje "Litexpo", kodėl nutarėte su savo leidiniais apsilankyti ir čia?
- Didžioji knygų mugė, be abejo, ir liks didžiąja. Praėjusiais metais Vilniaus knygų festivalyje (VKF) net apsilankęs nebuvau – sutrukdė kelionės. Tačiau VKF dvasia mane aplankė mano bičiulių ir kolegų atsiliepimais. Maloniai priimtas prie gausiai leidiniais nukrauto Lietuvos kultūros tyrimų instituto stendo, šiais metais vasarą palydėti ir rudenį sutikti nutariau čia.
- Čia bendraujate su lankytojais, jiems pristatinėjate savo knygas. Kodėl ir ar svarbus autoriaus ir skaitytojo dialogas tête à tête?
- Šiandien filosofija tik ir tekalba apie autoriaus ir skaitytojo santykį, ypač per tekstą, hermeneutika neriasi iš kailio, galėčiau šmaikščiai pailiustruoti. Žinote, regis, kad pirmiausia autorius, jau rašydamas tekstą, ar tai būtų užsienio kalbos mokymo priemonė, ar poezija, ar filosofinis traktatas, mėgina užkalbinti savo būsimą skaitovą. Įtariu, kad rašydamas, autorius netgi mėgina kviesti, renkasi savo žmones iš įvairių socialinių sluoksnių. Vis dėlto kitokią dimensiją įgauna susitikimas gyvai. Kartais nustembi pamatęs savo mėgstamą autorių, jo neatpažįsti iš teksto.
- Kai kurie autoriai skundžiasi, jog nelengva bendrauti su lankytojais, kitiems atvirkščiai – norisi išgirsti nuomonę, kritiką…
- Man visuomet patiko komunikuoti. Tiems, kurie nori mokytis kalbų, įdomu išgirsti, kaip jų išmokau aš, kaip rekomenduočių jų mokytis. Fizinis nuovargis aplanko ir išsidrėbusį guolyje; tai gal geriau kiek nusivaryti nuo kojų bendraujant su lankytojais, kurie kartais būna ne tik įdomūs pašnekovai, bet ir juokingi.
Pasitaiko įvairių keistų situacijų, pavyzdžiui, kai tave supainioja su kitu autoriumi arba tavęs neatpažinę pradeda liaupsinti tavo knygą, arba pažeria kritikos. Kai kurie pokalbiai mane įkvepia, nes pajunti, kad kai kam esi reikalingas, kad padedi net ir nedrąsiausiems žengti į platų kalbų pasaulį ir pan.
- Kuo šis festivalis, nekalbant apie apimtį, skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės?
- Pirmiausia, nors sakėte "nekalbant", tai yra daugiau kamerinio, nors jis driekiasi per keturis pastato aukštus, pobūdžio leidėjų ir lankytojų sueiga. Bet tai svarbu, kai ieškai, renkiesi, bendrauji. Gražus palyginimas būtų didmiesčio ir mažesnio miestelio; metropoliuose žmonės visuomet yra svetimesni, o mežesnėse vietovėse tave gali pasisveikinti ir nepažįstamas prašalaitis.
Šiame knygų festivalyje itin jauku, atmosfera draugiška. Pirkėjo galvos neapsuka neišmatuojamos lentynos nukrautos įvairiausia literatūra. Žmogus čia dažniausiai žino, ko jam reikia, ko jis ieško. Todėl, pasakysiu pajuokaudamas, mažesnėse knygų išparduotuvėse yra kur kas sunkiau įsiūlyti žmogui nereikalingą knygą.
- Savaitgalio dienos buvo ūkanotos, kiek vėsokos, dvelkė rudeniu. Kokią tai, jūsų nuomone, daro įtaką skaitytojams, VKF lankytojams?
- Žinote, paklausiu : kada dar smagiau pasilikti rankose su knyga, negu tuomet, kai ruduo kviečia egzistenciniams apmąstymams? Man atrodo, kad žmonės rudenį tampa brandesni, kiek melancholiški, bet tai yra gerai.
Prisiminkime ir iškilmingiausias vargonų melodijas – dažnai jos būna minorinės. Iš šiandien apsilankiusių svečių veidų sugročiau kiek
melancholiškas, bet kartu atradimo džiaugsmo lydimas tonacijas.
Džiaugiuosi, jog VKF rengėjai mus subūrė būtent įpusėjant rugsėjui. Tokiu būdu tarsi voveriukai sėkmingai intelektą nuteiksime žiemai.
- Gediminai, dėl jūsų aišku: mokate daugiau nei dešimt kalbų, esate filosofijos mokslų daktaras, dėstote Vilniaus universitete, bet ar jums neatrodo, kad knyga, ypač popierinė, jaunimui tampa neįdomi, skaitoma vis mažiau?
- Girdėjau, kad paaugliai masiškai atsijungia nuo kai kurių visuomeninių tinklapių, nes ten užsiregistravę sėdi jų tėvai ir seka savo
atžalas, arba jiems prieš bendraamžius sukelia gėdos jausmą, kai mama ar močiutė ką nors pakomentuoja. Mes visi kažkur ir nuo kažko bėgame – vieni nuo tėvų, kiti nuo vienatvės, treti nuo nežinia ko.
Pažįstu žmonių, kuriems knyga yra tarsi paguodos šaltinis, kai kuriems netgi protesto išraiška prieš globalėjantį, madų besivaikantį pasaulį. Paliudysiu, kad ir per keliones mačiau daug jaunų žmonių su knyga rankose. Man vaidijas, jog keičiasi žiūros rakursai, tiek į knygą, tiek į asmeninę kovą su savais "vaiduokliais".
- Kas tie nauji "žiūros rakursai" ir kaip jie keičiasi?
- Pirmiausias gyvename pasaulyje, kurį pavadinčiau, atleiskite už pasakymą, "fuck and go". Lietuviškai išvertus būtų "neturiu kada net pavalgyti". Esu toks pat kaip ir visi, lekiu, darau šimtus darbų, nieko nespėju, meluoju sau, kad toks gyvenimas. Norite sužinoti daugiau apie savo asmeninį gyvenimą, apie save patį ir savo santykį su kitais žmonėmis ?
Kiekvienas paklauskime savęs: "Kada paskutinį kartą likau vienas su knyga rankose? Kad ir prie židinio arba ant jūros kranto… "
Dabar jau nesvarbu, apie kokią knygą kalbame, elektroninę ar popierinę, pasaulis jau įžengė į kompiuterių erą ir davatkiška būtų ką nors kaltinti ar verkšlenti, kad niekas neskaito knygų. Tiesiog visi, stovėdami petys į petį šioje socialinėje grandinėje, pamažu pasistumiame į kitus laukus, iš kur mus supantis pasaulis atrodo kitoks, o kartkartėmis visai neatpažįstamas.
- Ko palinkėtumėte VKF lankytojams bei savo studentams?
- To paties, ko ir sau linkiu – kaskart atrasti pasaulio bei žmogaus grožį knygoje, atrasti tai, kas mus visus vienija, o kartais ir skiria, atrasti eilutes, kurios mus daro gražesnius, ypatingesnius ir geresnius.
