Vieni 52 metų A.Marčėno trumpučių eseistinių tekstų knygą „Sakiniai” (LRS leidykla) giria, kiti koneveikia. Tačiau Lietuvoje seniai buvo pasirodžiusi knyga, apie kurią apskritai tiek daug būtų kalbama.
A.Marčėno „Sakiniai” – vis dėlto įvykis. Jis liudija, kad lietuvių literatūra gali būti visavertė, drąsiai, šmaikščiai ir atvirai apmąstanti, vertinanti, ironizuojanti ne tik savo centrus, bet ir paribius – rašytojų asmeninį gyvenimą, nuotykius ir nesėkmes.
„Sakiniai” šiandien 16 val. bus pristatyti Vilniaus knygų festivalyje, vykstančiame dailės centre „Titanikas”.
Su A.Marčėnu kalbėjomės ne tik apie naująją jo knygą.
– Kalbamės 10 valandą ryto. Ar jau spėjote parašyti kokį sakinį?
– Jau žinau apie ką, bet dar neparašiau. Parašysiu. Stebiu, kaip kolegos elektroniniu paštu diskutuoja apie „Poetinio Druskininkų rudens” antologijos viršelį. Ties 22 laišku ta diskusija nutrūko. Bet gal dar ne vakaras?
Vieni siūlo tą viršelį iliustruoti radiatoriumi, kiti žaisliniu Pegasu. Visi pasipiktinę.
Man labiausiai patiko išmintingojo poeto Kornelijaus Platelio pasiūlymas sukryžminti radiatorių su Pegasu. Manau, iš šios diskusijos tikrai išaugs visai neprastas sakinys.
– Vadinasi, tuos sakinius rašote kone kasdien?
– Sakinius rašau ne kasdien, tačiau esu linkęs kasdien ką nors parašyti, nebūtinai sakiniais. Tada lyg ir susitvarkai su savo jausenomis, mintimis.
Be to, tuomet atrodo, kad diena neprabėgo visiškai bergždžiai.
Kita vertus, galiausiai suvoki, kad parašei visišką nesąmonę. Bet juk iš tų nesąmonių susideda ne tiktai rašymas, bet ir gyvenimas, kuriame sąmonių ne tiek ir daug.
Šiaip ar taip, gyvenimo pabaigoje paaiškėja, kad tai, ką laikei sąmonėmis, yra pačios didžiausios nesąmonės. O štai tos nesąmonės, pasirodo, ir buvo vertos palikti ar išsinešti.
– Kokios nesąmonės jums atrodo vertingiausios dabar, kai nuėjote pusę savo gyvenimo kelio?
– Kodėl pusę? Gal trečdalį ar ketvirtadalį? Gal aš gyvensiu ilgiau nei poetas Vytautas Petras Bložė, kuris rengiasi traukti ligi 126! Neduok Dieve...
Jei ne taip rimtai, visas mano gyvenimas teka sau nekeliant didelių ar net jokių tikslų. Turiu galbūt vienintelį tikslą – nugyventi šitą gyvenimą kiek įmanoma labiau tingėdamas, nevaikščiodamas į jokius darbus, mitingus ir panašiai. (Juokiasi.)
Rašytojas Donaldas Kajokas tai vadina dykinėjimu. Man neatrodo, kad tai yra dykinėjimas, dykas buvimas. Už dyką tikro eilėraščio neparašysi.
– Kaip knygoje rašote: „Poetas dalinasi savo egzistencija.”
– Būtent. Poetas daugiau neturi kuo dalintis. Jis savo egzistenciją dalina net ir fiziškai, kol vienaip ar kitaip nužudomas.
Marina Cvetajeva yra pasakiusi: „Kuris poetas ne negras ir kurio poeto nenužudė?”
Tai apie Aleksandrą Puškiną, savo tikrąjį mylimąjį.
– Visą vasarą slapstėtės Palangoje. Ar kartais ne nuo įžeistų kolegų, „Sakiniuose” aprašytų ne vien teigiamai?
– Man vis koks žvalgas praneša, kad tokių yra, bet prie namų jie dar neprotestuoja.
Nekreipiu į tai dėmesio. Net „Sakinių” viršelyje parašyta, kad knyga ne apie juos, o apie mane. Tik štai aš be jų – niekas.
– Vadinasi, tie įžeistieji jums į akis nieko nesako?
– Kai pamatau kai kurių draugų veidus, akis, girdžiu tą liūdesio gaidą jų balsuose, pajuntu, kad kažkas „Sakiniuose” užkabina, teisinga, nors jie tikina, kad knyga labai patiko.
Šioje knygelėje yra visko, išskyrus diplomatiją. Bet man tai svarbu, padeda ir pačiam atsiverti, ne tik demaskuoti, bet – svarbiausia – ir demaskuotis.
– Ar buvo tokių gabalų, sakinių, kurių nedėjote į knygą pajutęs, kad galbūt peržengėte tam tikras privatumo, padorumo ribas?
– Šiek tiek. Tačiau į ją nepateko tai, kas parašyta su tikra pagieža, iš tikro pykčio.
„Sakiniuose”, šiaip ar taip, aprašomi tie žmonės, kurie man svarbūs, kuriuos sapnuoju, kurie greičiausiai sapnuoja mane.
Gyvi ar mirę – man šiuo atveju nėra didelio skirtumo.
– „Sakinius” daugelis skaito juose ieškodami pasakojimų apie save. Kodėl nesudarėte rodyklės?
– Kad išpirktų tiražą. Jei būtų rodyklė, knygą visi perskaitytų jau knygyne – atsiverstų gabalėlius apie save ir padėtų atgal į lentyną. O dabar skaitytojai priversti skaityti, kastis iki sakinio apie save. (Juokiasi.)
Be to, kai kurie žmonės veikia knygoje neįvardinti – vieni juos atpažįsta, kiti ne. Tokių neįmanoma įtraukti į rodyklę.
Kai kurie skaitytojai „Sakinius” galbūt ir skaito ieškodami istorijų apie save, bet, kaip minėjau, ši knyga yra daug labiau apie kitus negu apie juos. Ir apie trejus mano gyvenimo metus. Apie tai, kaip gyvenau nerašydamas eilėraščių, bet per tą laiką visai nejučia parašiau dvi poezijos knygas.
– Jūsų nuomone, patekti į A.Marčėno „Sakinius” – garbė ar nešlovė?
– Didžiulė garbė. Dar didesnė šlovė. Kaip viename sakinių išvardijęs, jo nuomone, dvylika iškiliausių lietuvių poetų, omenyje turėdamas ainius ištaria poetas Rimvydas Stankevičius: „Tik iš čia jie sužinos, kad buvo tokie poetai...”
Žodžiu, tik iš „Sakinių” ateities kartos sužinos, kad tokie žmonės egzistavo. Sukonkretinkime: tik iš čia jie sužinos, kad buvo... Kai kuriems skaitytojams privalau paaiškinti, kad tai humoras. Prastas. (Juokiasi.)
– Kodėl jums taip patinka lakoniškumas?
– Todėl, kad esu poetas. Prozininko mąstymas visai kitoks – jam reikia pasakoti, kurti siužetą, nepamiršti skaitytojo, kuris jo raštus galbūt skaitys.
Man „Sakiniuose” gal ir nenusispjauti į galimus skaitytojus, bet aš nieko jiems neaiškinu, nedetalizuoju.
Jei imčiau galvoti apie tai, kad skaitytojas gali vieno ar kito dalyko nežinoti, nesuprasti, mano sakinys ištįstų net iki kelių šimtų puslapių.
O aš vargu ar sugebėčiau vientiso teksto parašyti daugiau nei porą mašinraščių. Matyt, aš negabus. Kaip rašiau „Sakiniuose”, talentingas, bet negabus. Čia apie kitą žmogų, bet tiktų ir man.
– „Sakinių” žanrą įvardijote kaip menkąją eseistiką.
Tiek knygoje, tiek kalbėdamas dabar jūs save nors ir ironiškai, bet menkinate tiek, kad kokiam kritikui lieka jus tik guosti ir girti.
– Aš savo talentu abejojau, abejoju ir abejosiu. Apskritai jaučiuosi lyg kalmaras. Išleidžiu į save panašią rašalo dėmę, o pats neriu atgal į gelmę, į save.
Visi diskutuoja apie tą rašalo dėmę, ją giria arba peikia, o aš ir toliau lieku vienas, laisvas ir abejojantis. Iš tų dvejonių gal kas ateityje ir atsiras.
Tad kritikams mano talentu abejoti nebūtina. (Juokiasi.)
Tiesa, ši ištartis pasieks viešumą, ir, aišku, kai kas ją vėl priims už gryną pinigą.
Bet štai kas tikra. Manau, kad esu prastas poetas, tikrai.
Bet kai parašau nors kiek vykusį eilėraštį, kelias akimirkas man atrodo, kad esu geriausias pasaulyje. O kai rašau, jaučiuosi neprilygstamas – geresnių nėra ir negali būti.
Po dienos vėl žinau, kad esu pats blogiausias, kad jau metas šią dilemą spręsti dar viena savižudybe eilėraštuku. Matyt, toks mano charakteris. Bet jis turbūt neišskirtinis, nes, spėju, nemažai menininkų šitaip linksminasi.
– Rašote, kad Lietuvoje būti intelektualu neįmanoma, nes mes nemokame žaisti ir neišvengiamai pralaimėti.
Taip ir manote? Ar taip atrodė, kai rašėte?
– Kas gi Lietuvoje moka žaisti? Galbūt krepšininkai? O pralaimėti?
Arba, tarkime, lietuviškas humoras – tai juk atskira, galima sakyti, neprilygstama humoro rūšis. Štai vakar per Baltijos televiziją, buvusių žvaigždžių prieglaudą, mačiau humoro laidą.
Vieni juokino, kiti juokėsi, o man visa tai tiesiog griebė už širdies, negalėjau atsidžiaugti.
Angliškas, žydiškas ar balkaniškas humoras prieš visa tai, ką neatsistebėdamas stebėjau, nublanksta amžiams amžiniesiems!
– Žodžiu, kaip ir rašote „Sakiniuose”, tokioje šalyje gyventi neįmanoma, bet juokinga?
– Labai juokinga. (Verkia.)
– Kaip savo „Sakinius” apibūdintumėte vienu sakiniu?
– Jei būčiau rimtas, savo lygio kritikas, recenziją pavadinčiau „Pasipūtimai”.
– O kokie gi jūsų praeities planai?
– Dieve, kiek aš spektaklių esu pastatęs! Kokie tai spektakliai! O vaidmenys!
Prieš tai dar dailės srityje įnirtingai dirbau – abi ausis nusipjoviau. O koks nuostabus buvau menotyrininkas! Kol galiausiai supratau, kad net piešti nemoku ir niekada neišmoksiu, nes tam reikia pastangų.
O romanus kokius rašiau! Vieną net beveik baigiau, tiesa, apysakos (tada toks žanras dar egzistavo) apimties. Ir visa kita...
Tiesa, prezidentas ir kosmonautas niekada nenorėjau būti, bet filmų daug susukau. Ir visi jie – aukščiausio lygio. Svarbiausia – sukurti faktiškai dykai, be lito iš valstybės kišenės.
Tokie tie mano praeities planai. Visus juos įgyvendinau. Poezijoje ir, žinoma, „Sakiniuose”.
Kelios ištraukos iš A.Marčėno „Sakinių”
„Gili senovė. Šarūnas Leonavičius pro Signatarų namų langą iškėlęs juodą vėliavą. Tai reiškia, kad aukštutiniame denyje vyksta tikri, žiaurūs dalykai. Vargstame. Šaras, Sigis (S.Parulskis. – Red.), aš, dar keli įgulos nariai. Sigis išmaukia ir susiraukia. „Imk, užkąsk, padės”, – sako Šaras ir paduoda Sigiui neįtikėtinai didelį svogūną. Sigis ramiai tą svogūną suvalgo, stojasi, griūva, tačiau spėja nusitverti sienos ir ištaria: „Svogūnas, bjaurybė, stumdosi...”
„Sapnavau simfoniniame orkestre obojų pučiantį Vladą Braziūną. Teisingas sapnas. Detalės ryškios (dalyvauja ir Bono, ir perkusininkai egiptiečiai), bet ne tiek svarbios. Oh, boy, tiksliau būtų gal tik rubabu griežiantis Vytautas Rubavičius.”
„Eiles kuriančių nepoetų labiau išryškinta intelekto horizontalė, vertikalė – menkiau. Pasitaiko labai gerų, įdomių nepoetų, pasitaiko ir nieko neišmanančiųjų. Kornelijus (K.Patelis. – Red.) – nepoetų dievas ir užtarėjas. Anot Maironio namų direktorės, kuri Kornelijui irgi visai įdomi poetė, – „poetas Kornelijus”. Čia su direktore sutinku. Kornelijus yra poetas. Ir ne tik dėl to, kad „poetas Kornelijus” labai gražiai skamba, tarytum koks lotyniškas paukštis. O jo giesmelė – „idant idant”.”
