„Lietuva turės unikalią galimybę susipažinti su tikru dailės šedevru, kuris yra ne tik vienas vertingiausių Valstybinio Ermitažo
Brangenybių galerijos eksponatų, bet ir vienas įspūdingiausių Renesanso auksakalystės meno kūrinių Europoje. Prieš beveik 500
metų Žygimanto Senojo užsakymu Niurnberge pagaminta brangenybių skrynutė liudija išskirtinę Lietuvos ir Lenkijos valdovų rūmų
prabangą, išlavintą estetinį skonį, finansinius pajėgumus, glaudžius kultūrinius ir meninius ryšius bei Europos valstybių ir
valdovų dinastinius saitus“, - teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas.
Europos auksakalystės centre - Niurnberge (Vokietija) - nežinomų meistrų pagaminta brangenybių skrynutė pati tapo didele
brangenybe: jai sukurti panaudota 6,6 kg sidabro, beveik 700 g aukso, daugiau nei 800 perlų, beveik 370 rubinų, 300 deimantų,
safyrų, smaragdų ir įvairių kitų pusbrangių akmenų.
Skrynutės priekinės pusės juostelės ir ant dangtelio kampe esančio skydelio įrėžti įrašai liudija šio šedevro sukūrimo datą -
1533 m., o viena kojelė su heraldiniu skydeliu, kuriame vaizduojami du Lenkijos Ereliai su inicialu „S“ ir Lietuvos Vyčiai, atskleidžia
informaciją apie užsakovą - Renesanso kultūros ir meno mecenatą Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį.
Dar viena skrynutės kojelė su pavaizduotu Brandenburgo Ereliu, Pamario Grifu, Niurnbergo burggrafo herbu Liūtu ir Hohencolernų
dinastijos ženklu pasakoja jos priklausomybę ir istoriją - tai buvo Žygimanto Senojo dovana-kraitis dukteriai Jadvygai Jogailaitei
(1513-1573) tuoktuvių su Brandenburgo kunigaikščiu Joachimu Hohencolernu proga.
Manoma, kad panašių brangenybių skrynučių buvę ir daugiau - tai rodo išlikęs 1560 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose
apsilankiusio popiežiaus pasiuntinio Bernardino Bongiovanni pasakojimas.
Pasak jo, brangenybėmis besidžiaugiantis Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas tik slapta jam jas parodęs, nes „nenorėjęs, jog lenkai žinotų, kad yra tiek daug išleidęs“. Valdovo kambaryje stovėjęs didžiulis stalas, ant jo būta 16 brangenybių dėžučių,
dviejų sprindžių ilgio ir pusantro pločio. Jos buvusios prikrautos brangenybių, deimantų, rubinų ir smaragdų. B.Bongiovanni net
užėmė kvapą: „Aš mačiau tiek brangakmenių, kad net nebūčiau galėjęs pagalvoti, jei nebūtų tekę susidurti. Ir mano matytųjų Venecijos ir mūsų popiežiaus valstybės brangenybių negalima ir lyginti.“
Iki šiol egzistuoja dvi versijos, kaip Jadvygai Jogailaitei dovanota skrynutė iš Brandenburgo nukeliavo į Rusiją. Remiantis
viena jų, XVII a. pradžioje dėl vedybų skrynutė galėjo atitekti Radviloms, kai Jadvygos Jogailaitės vyro Joachimo Hohencolerno vaikaitė Elžbieta Sofija 1613 m. ištekėjo už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkio, Vilniaus kašteliono bei Biržų ir
Dubingių kunigaikščio Jonušo Radvilos (1579-1620). Atkeliavusi kaip kraitis, skrynutė galėjo atsidurti Nesvyžiaus rezidencijos lobyne,
o iš jo į Sankt Peterburgą ji galėjo nukeliauti kaip karo grobis, kai Rusijos kariuomenė 1812 m. nusiaubė Nesvyžių ir išsivežė ten
saugotus turtus. Taip keršijo kunigaikščiui Domininkui Radvilai už kariavimą Napoleono pusėje.
Remiantis kita versija, į Rusiją skrynutė greičiausiai atkeliavo 1711 m. po Rusijos caro Petro Didžiojo sūnaus Aleksejaus
(1690-1718) vedybų su Braunšveigo-Volfenbiutelio kunigaikštyte Šarlote Kristina Sofija (1694-1725) kaip jos kraičio dalis. Ši
kunigaikštytė taip pat buvo Jadvygos Jogailaitės aštuntos kartos palikuonė.
Abi versijos turi silpnų grandžių, neatsakytų klausimų apie skrynutės klajones XVI-XVIII a., tačiau akivaizdu, kad XVIII a.
skrynutė jau turėjo būti Rusijos carų privačių brangenybių rinkinyje, kuris buvo kilnojamas po vasaros rezidencijas, taip pat
saugomas Žiemos rūmų Deimantų salėje. XIX a. viduryje skrynutė pateko į greta Žiemos rūmų pastatyto Mažojo Ermitažo Brangenybių galeriją, kur nuolatinėje ekspozicijoje buvo rodoma iki šiol.
Kaip itin vertingas ir pažeidimams jautrus eksponatas skrynutė labai retai palieka Ermitažą ir rodoma parodose užsienyje - iki
šiol ji eksponuota tik Maskvos Kremliuje, taip pat Niujorko„Metropolitan“ ir Madrido Prado muziejuose.
