Prasidėjo nuo pozavimo
Nuo pozavimo spektaklis ir prasidėjo. Brigitos Arsobaitės našlė Markizė prieš menamą veidrodį – publiką – rinkosi dailiausią sielvarto mimiką ir gestus. Vazelininė ašara jau nublizgino vieną jos skruostą, o juodoji suknelė permatomais nėriniais puikiausiai išryškino geidulius, bet ne gedulą.
Taip „cezario grupė”, režisuojama Cezario Graužinio, įžengė į XVIII a. prancūzų dramaturgo Pierre’o de Marivaux komediją „Dar viena meilės staigmena”.
Du gedintys prarastų mylimųjų aristokratai, kuriems lemta pamilti vienas kitą, du jų besiporuojantys tarnai ir dar du nevykėliai, beviltiškai ir dėl to komiškai įsimylėję gražuolę gedėtoją, – tokius šešis vaidmenis pasidalijo penki grupės aktoriai.
Vaizduotės teatras
C.Graužinis ir jo grupė per dešimtmetį jau pripratino žiūrovus prie vaizduotės teatro. Visai nebūtina matyti interjerus, kad klajotum kartu su herojais po jų jausmų architektūrą.
Bet argi nebūtini charakteriai, santykiai ir tai, kas nematoma, tačiau jaučiama už teksto, siužeto?
„Dar viena meilės staigmena” į premjerą atėjo kaip gana eskizinio pobūdžio vaidinimas. Trūko tikrai ne dekoracijų, o personažų paveikslų ir jų ryšio sultingumo. Tai – jau darbas ne žiūrovų vaizduotei, o, manyčiau, spektaklio autoriams.
Bet ar recenzentė dabar nepradėjo dirbti už režisierių, siūlydama sprendimus, užuot įsižiūrėjusi, kas vyko scenoje?
Taigi kad vyko tiktai su vieno aktoriaus personažais, ir tas aktorius – Julius Žalakevičius, vaidinantis anuos du nevykusiai įsimylėjusius: drovų knygių Hortenzijų ir klastingą Grafą.
Jie buvo panašūs į pilnakraujus personažus, kurie išgyvena istorijas, o ne deklaruoja tekstus persirengę Vilmos Dabkienės kurtais kostiumais.
Hortenzijaus ir Grafo likimai sutapo – abu neteko nusižiūrėtos damos, bet aktorius kūrė gyvas ir juokingas kaukes, ne statiškas pozas.
Spektaklis – smagus
J.Žalakevičiaus vaidyba skatina galvoti, kad režisieriaus sumanymas taip pat neapsiribojo personažų kontūrais, o spektaklio koncepcija – pedagoginiu sumanymu pasipraktikuoti su prancūziška komedija.
Tai tiktai premjera. Ir ji buvo smagi, įgaunanti azarto – tarytum suvaidinusi pirmąją „Dar vienos meilės staigmenos” valandą grupė įsiaudrino nuo savo vaidinimo, šmaikštaus P.de Marivaux teksto, publikos reakcijos, pradėjo suprasti, kuo gražūs ir kuo juokingi jų personažai, susipainioję liūdesio, ilgesio, meilės, pavydo, vilties ir nevilties emocijose.
Kaip septintas spektaklio personažas dar ėmė aktyviai dalyvauti ir Martyno Bialobžeskio muzika. Tas pat motyvas stiprėjo, ginė, ragino ir drąsino aktorius ir įsimylėjėlius tarytum kvapą gniaužiančiame lenktynių ir gaudynių filme.
Gal ir paveiks – laikas, muzika, publika. Ir atsiskleis B.Arsobaitės Markizė, Vilmos Raubaitės Lizetė, Pauliaus Čižinausko Ševaljė, Vytauto Kontrimo Liubenas. Tai būtų tikra meilės staigmena.
Kiekvienu spektakliu siekia ko nors išmokti
Pasak režisieriaus C.Graužinio, "esame nedideles dotacijas gaunantis teatras, bet mes vis tiek išdidžiai kiekvienu spektakliu siekiame ko nors išmokti. Mes nedarome to, ką, atrodo, tikrai žinome ir kas būtų lengviau. Į režisieriaus profesiją žiūriu pedagogiškai.
P.de Marivaux komedija „Dar viena meilės staigmena” – sudėtingas tekstas, įmantrus, žodingas. Labai sunku nuspėti, kuo pasibaigs sakinys. Sakiniai kartais be galo ilgi, nes žmonės, kurie kalba tokiais tekstais, mėgaujasi pačiu bendravimu. Jie maudosi žodžių sraute, kuris yra gražus, elegantiškas.
Kadangi pjesėje kalbama apie meilę, apima keistas jausmas – lyg staiga sustojo laikas. Žodžių srautui liejantis, banguojant, vinguriuojant, smilkstant atsiranda metafizinių nuojautų.
P.de Marivaux pjesės repeticijos – ypač sunkus darbas aktoriams ir man. Reikia įsijausti į marivodažą – P.de Marivaux yra šio stiliaus autorius. Marivodažinė vaidyba reikalauja visos aktoriaus patirties, visų įgūdžių, viso talento ir net daugiau. Lietuvoje nieko panašaus iki šiol nebuvo.”
