Filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė teigia, kad su daugiau ar mažiau detektyvinėmis istorijomis gyvenime tenka susidurti beveik visiems. Galbūt todėl kriminalinės naujienos yra vienos skaitomiausių, o detektyvinio žanro literatūros ir kino kūriniai – vieni populiariausių.
„Šerloką Holmsą, Erkiulį Puaro ar mano mylimą Mis Marpl žino absoliuti dauguma populiariąja kultūra besidominčių žmonių. Viliuosi, kad po „Vardas tamsoje“ premjeros N.Varnelytės suvaidinta tardytoja irgi taps žiūrovų numylėtine,“ – šypsodamasi kalbėjo režisierė.
Paklausta, ar jai irgi teko susidurti su teisėsaugos institucijomis, A.Marcinkevičiūtė papasakojo istoriją iš vaikystės: „Šalia mokyklos teritorijos, šiukšlyne, radome tris maišus baltų kapeikų. Prisipylėme pilnas kišenes, likusias perslėpėme ateičiai. Žinoma, visko prisipirkome ir visus vaišinome saldainiais, pasigyrėme. O kažkas tų pinigų jau pasigedo, klausinėjo. Kažkas nurodė netikėtai pralobusius mokinius. Netrukus atėjo dėdė milicininkas į klasę ir turėjome likusius pinigus grąžinti. Nebuvo gaila, netgi palengvėjo, kai paslaptis buvo išaiškinta.“
Filmo „Vardas tamsoje“ veiksmas nukelia į 1995 metus. Mažo Lietuvos miestelio viešbutyje įvykdyta jaunos merginos žmogžudystė iš pamatų supurto viso miestelio ir nusikaltimą tiriančios tardytojos gyvenimą. Žmogžudystės tyrimas reikalauja ne tik sutelkti visus profesinius įgūdžius. Jis paliečia tardytoją asmeniškai, nes pagrindiniu įtariamuoju tampa buvęs tardytojos muzikos mokytojas, su kuriuo moterį jaunystėje siejo lolitiška meilės istorija. Narpliodama nusikaltimą tardytoja prisiminimais nusikelia į sovietinių laikų Lietuvą, kai užsimezgė dramatiškai pasibaigę santykiai su paslapties skraiste gaubiamu mokytoju. Kai atrodo, kad visi taškai ant „i“ jau sudėlioti, išaiškėja naujos bylos aplinkybės, pakreipiančios tyrimą netikėta linkme.
Filmo anonsas
